„Neišlavinta“ akimi pasidairius po parduotuves, susidaro įspūdis, kad riedučiai skiriasi tik kaina ir kokybe, tad, atrodo, pirk ne pačius pigiausius ir džiaukis! Pasirodo, tai itin klaidingas įsitikinimas! Nusipirkus net brangiausius riedučius, gali paaiškėti, kad jie jums visiškai netinka. O išsamios informacijos apie šias specifines prekes iš pardavėjų galite ir negauti. Tad konsultavomės su riedėjimo entuziastu ir klubo nariu Rimantu Gadliausku.
Riedučių reitingai
Riedučiai visame pasaulyje skirstomi į kelias grupes. Pradedantiesiems skirti riedučiai vadinami „poilsiniais“. Jie būna pigūs (nes galbūt greitai pereisite į aukštesnį lygį) ir nelabai greiti, kad, vaizdingai šnekant, nenusisuktumėte sprando.
Antroji pakopa – fitnio riedučiai, skirti žmonėms, jau turintiems šiek tiek riedėjimo patirties. Jie greitesni ir manevringesni, lengvesni ir patvaresni.
Dar aukštesnė pakopa – gatvės riedučiai. Lakstantis miestų gatvėmis, šokinėjantis nuo kelkraščių ir darantis staigius posūkius jaunimas greičiausiai jais ir važinėja. Šios rūšies riedučiai yra masyvesni. Jei kada nors čiuožėte (ar čiuožiate) pačiūžomis, esate sportiškas, galima iškart pirkti fitnio riedučius, peršokant pirmąją paprasčiausių ir lėčiausių riedučių pakopą.
Yra ir slalomo riedučių, leidžiančių atlikti staigius, tikslius judesius. Jei nusižiūrėti riedučiai jums pasirodė kieti, ankšti ir nepatogūs, jie greičiausi skirti slalomui.
Dar didesnės patirties reikalauja riedučiai, skirti agresyviam judėjimo stiliui. Ant jų, kaip ant kitų pavojingų prekių, net būna užrašytas perspėjimas – esą jie skirti tik solidžios patirties turintiems riedutininkams.
Dar didesnės patirties reikalauja riedučiai, skirti agresyviam judėjimo stiliui. Ant jų, kaip ant kitų pavojingų prekių, net būna užrašytas perspėjimas – esą jie skirti tik solidžios patirties turintiems riedutininkams. Tokių riedučių paskirtis – šuoliai nuo tramplino, riedėjimas turėklais, laiptais ir t. t., tačiau jie nėra greiti tiesioje trasoje.
Ritulio riedučiai – fitnio ir agresyviųjų riedučių mišinys, bet jie skirti tik šiam žaidimui, nors, žinoma, jais galima riedėti ir gatve, tačiau šiam tikslui juos pirkti neefektyvu.
Lenktyniniai riedučiai – universaliausi ir brangiausi. Nors tai, žinoma, sąlygiškas dalykas – galima rasti labai brangius ir poilsiui skirtus, ir vaikiškus riedučius. Šie riedučiai yra skirti tik važiuoti dideliu greičiu tiesiose ilgose trasose ar greitai nusileisti nuo kalnų.
Vaikams geriausia pirkti vaikiškus riedučius. Visų pirma, jie būna pritaikyti augančiai vaiko kojai, reguliuojamo dydžio. Be to, jie nėra greiti, kad vaikas nepasiektų didelio greičio, o tėvai įsibėgėjusį ir nebegalintį sustoti mažylį galėtų pavyti.
Riedučių sandara
Pirkėjai labiau mėgsta riedučius su minkštu apdangalu, panašesnius į sportinius batelius, ir gamintojai paiso jų norų, tačiau geresni yra kieti riedučiai, nes jie geriau laiko kulkšnį, su jais lengviau sustoti. Kietus riedučius būtina pirkti stambesniems žmonėms ir tiems, kurių silpni raiščiai, kurie dažnai niksteli koją.
Vidinis bato įdėklas turi būti iš prakaitą sugeriančios medžiagos, nes riedučiai – juk ne basutės. Brangesnių riedučių įdėklai galbūt tokie ir bus, tačiau, perkant pigesnius, šiuo klausimu reikėtų pasidomėti. Ir riedučių įdėklus, ir vidpadžius galima ir reikia skalbti.
Tinkamas riedučių dydžio pasirinkimas – labai svarbus: koja juose turi jaustis labai patogiai – neslidinėti, jokiu būdu nebūti suspausta. Juk su jais ne šlepsėsite į parduotuvę ar sėdėsite darbe, o sportuosite.
Dydžiai profesionaliai nustatomi pagal mondo taškų sistemą. Mondo – tai vidinis bato ilgis centimetrais – taip matuojami ir slidžių batai. Kiek teko matyti, pas mus riedučių dydžiai rašomi kaip batų, tik, žinoma, turint omeny vidinį bato dydį. Bet kokiu atveju riedučius geriausia atidžiai pasimatuoti.
Riedučių rėmai turi būti lengvi ir kieti, nes per minkšti rėmai neleidžia lengvai čiuožti – atrodys, kad vos šliaužiate.
Galvą galbūt išgelbės šalmas, o stuburą? Tačiau nebijokite kristi – jei važiuosite įsitempęs, tokia tikimybė – netgi didesnė.
Riedėjimo subtilybės
Kad nesugadintumėte riedučių, niekuomet nevažiuokite per balas ir smėlį – susigadins ir surūdys ratukai. Jeigu negalite apvažiuoti kliūties, per balą ar smėlį nevažiuokite – eikite aukštai keldami kojas. Ir būtinai perspėkite dėl to vaikus, kai nupirksite jiems riedučius. Antraip jie būtinai išbandys vandens purslus. O balų Lietuvoje niekuomet netrūksta.
Ir suaugusiesiems, ir vaikams, bent jau mokantis riedėti, būtina dėvėti apsaugas ir kontroliuoti greitį, net jei gana gerai čiuožiate lygiu paviršiumi. Juk visuomet gali išnirti kokia nors nenumatyta kliūtis ar paviršiaus nelygumas, galintis jus išversti iš koto.
Dar reikia išmokti parkristi – tai reikia daryti tik į priekį. O tam būtina pasvirusi į priekį kūno padėtis ir neįtemptos per kelius kojos – antraip kaip stulpas griūsite ant nugaros, o tai labai pavojinga. Galvą galbūt išgelbės šalmas, o stuburą? Tačiau nebijokite kristi – jei važiuosite įsitempęs, tokia tikimybė – netgi didesnė. Išlaikyti pusiausvyrą padeda ir taisyklingiausia riedutininko padėtis – viena koja šiek tiek priekyje. Ir nepamirškite užsiveržti riedučių, surasti geriausią sagtelių padėtį, nes riedėdami galite paprasčiausiai iš jų „išnirti“ ir šiaip jausitės nestabiliai.
Paskutinis klyksmas – riedbačiai
Beje, pirmieji riedučiai ir buvo labiau panašūs į riedbačius nei į dabartinius riedučius. Sakykim, ratukus prie batų tvirtindavo nindzės, legendiniai Japonijos kariai. Viena pirmųjų riedučių (o gal riedbačių?) atsiradimo datų – 1760 metai, kai vienas muzikos instrumentų gamintojas jais pasipuošė per karnavalą.
Šiuolaikiniai riedbačiai – su ištraukiamais ratukais: nori – eini, nori – riedi. Tai greičiau atrakcija vaikams, nes didelio greičio jais nepasieksi, be to, vienų batų nuolatos neavėsi. Deja, kol kas riedbačiai Lietuvoje gana brangūs – nuo 200 litų, ir, kitaip nei riedučių, didesnio jų pasirinkimo nėra, taip pat ir kainų. Riedučius galima įsigyti ir už kokius 20–30 litų, tačiau vargiai vertėtų – jie greičiausiai bus vienkartiniai ir nepatogūs važiuoti.
