1865 metų sausio 31 dieną didysis Rusijos chemikas Dmitrijus Mendelejevas apsigynė daktaro disertaciją „Apie spirito ir vandens sujungimą“. Šis tekstas iki šiol saugomas Sankt Peterburgo valstybinio universiteto muziejuje. Pasak portalo bezgrusti.com, dauguma tyrinėtojų sutaria, jog kaip tik šiame moksliniame darbe D.Mendelejevas apibrėžė idealų spirito kiekį degtinėje – 40 laipsnių.
Maskvoje veikiančio „Degtinės istorijos muziejaus“ duomenimis, D.Mendelejevas neturėjo tikslo nustatyti, kokio stiprumo degtinė būtų geriausia. D.Mendelejevas tiesiog tyrė, kaip sukurti spirito turinčius tirpalus naudojant svorį, o ne kiekį, kaip tuomet buvo įprasta. Tais laikais standartinis degtinės stiprumas buvo 38,3 laipsnio, bet dėl to, kad būtų lengviau skaičiuoti mokesčius, šis skaičius buvo suapvalintas iki 40 laipsnių.
Degtinės D.Mendelejevas, žinoma, neišrado, ji buvo išrasta daug anksčiau. Kai kurių šaltinių duomenimis, pirmąją degtinę pagamino arabų gydytojas Paresas 860 metais. Jam degtinės prireikė medicininiais tikslais. Kiti tyrinėtojai mano, kad pirmąjį spiritą išgavo italų alchemikai. XI-XII a. jie ieškojo filosofinio akmens ir eksperimentuodami distiliacijos būdu iš vyno išgavo tai, kas, jų manymu, buvo vyno dvasia (nuo lotyniško žodžio spiritus). Iš čia ir pavadinimas – spiritas.
Rusams degtinė iš pradžių nepatiko
Pagal vieną versijų, Rusijoje degtinė pirmą kartą pasirodė 1386 metais. Tuo metu tai buvo stiprus vynuoginis spiritas, vadintas aqua vitae (iš lotynų kalbos verčiant – „gyvas vanduo“). Tuomet Genujos pasiuntiniai vyko prekybiniais reikalais į Lietuvą. Užsukę į Maskvą jie buvo priimti didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus. Sužavėti svetingumo jie padovanojo valdovui keletą indų „gyvojo vandens“. Tačiau tuomet šis degtinės pirmtakas didelio įspūdžio dvarui nepaliko. Rusijoje mieliau gertas midus ir alus.
Tuomet šis degtinės pirmtakas didelio įspūdžio dvarui nepaliko. Rusijoje mieliau gertas midus ir alus.
1429 metais „gyvąjį vandenį“ užsieniečiai vėl atvežė į Maskvą, tik šįkart jį šlovino ne kaip svaigalą, o kaip universalų vaistą nuo visų ligų.
Taip degtinė pamažu paplito po Rusiją. Iš pradžių ji vadinta „duonos vynu“, nes rusams pirmiesiems atėjo į galvą spiritą varyti iš grūdų. Degtinės, arba rusiškai „vodkos“ pavadinimas taip pat kilęs iš Rusijos. Pavadinimas „vodka“ kilo nuo žodžio „vanduo“ (вода, – rusiškai), bet gėrimas buvo vadinamas su meilumo atspalviu: voda-vodočka-vodka (vanduo-vandenėlis-degtinė).
Daugelį metų degtinė ir Rusijoje buvo vartojama tik medicininiais tikslais. Ja gydyta nuo peršalimo, odos ir skrandžio ligų.
Tikra – tik rusiška degtinė
Kitą reikšmę degtinė įgavo XV amžiaus antroje pusėje, kai Rusijoje buvo sukurta nauja technologija, leidusi spiritą varyti iš grūdų. Rusijos valdovai greitai suprato, kokia didelę reikšmę ir galią turi degtinė, todėl stengėsi kontroliuoti jos gamybą bei prekybą.
Iš pradžių visos išimtinės degtinės gamybos bei prekybos teisės priklausė Rusijos carui Ivanui III. Pagal jo įsaką degtinė buvo pardavinėjama tik specialiose vietose, kurias saugojo valdžios pajėgos. Ir tik 1533 metais Ivano Rūsčiojo nurodymu Maskvoje atidaryta pirma „karališkoji smuklė“, kur degtinė pradėta pardavinėti be užkandos.
Degtinės gamyba ir prekyba Rusijoje buvo išlaisvinta tik tuomet, kai caru tapo Petras I. Jo laikai tapo būsimų Rusijos degtinės imperijų pradžia.
1755 metais Jekaterina II leido, priklausomai nuo titulų ir nuopelnų, laisvai pardavinėti degtinę. Kiekvienas gamintojas privalėjo stebėti savo produkcijos kokybę. Tuomet degtinė buvo gaminama su visais įmanomais priedais. Buvo prestižas savo kolekcijoje turėti visas degtinės rūšis – nuo anyžinės iki obuolinės.
XIX a. viduryje D.Mendelejevo vadovaujama mokslininkų grupė pasiūlė degtinę gaminti pagal griežtus standartus. Buvo nustatytas optimalus vandens ir spirito kiekis degtinėje. Pagal šiuos standartus klasikinė rusiška degtinė turi būti bespalvė ir absoliučiai skaidri. Taip pat turi būti jaučiamas spirito skonus ir lengvas specifinis kvapas. O svarbiausia – degtinės stiprumas turi būti 40 laipsnių.
Būtent tokį produktą Rusijos vyriausybė užpatentavo kaip nacionalinę rusišką degtinę ir pavadino ją „Maskvos ypatingoji“.
Pasaulyje tikra „rusiška degtine“ laikoma tik Rusijoje pagaminta degtinė.
