– Kaip surandate ir pritraukiate tuos, kurie moka taisyti daiktus? Šiandien tikriausiai tai gana sudėtinga.
– Pirmiausia ieškojome per draugus. Klausėme, ar jie pažįsta meistrų, mokančių taisyti daiktus. Taip pat bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija „Homo ecos“, kuri skatina aplinkai palankų gyvenimo būdą. Jie turi nemažai socialinių tinklų sekėjų ir naujienlaiškio prenumeratorių.
Bandėme užmegzti kontaktą su privačiais daiktų taisymo centrais. Pasiūlėme įsitraukti į iniciatyvą dviračių ar elektronikos prietaisų taisykloms. Bet bent jau iki šiol mums nepavyko jų prisikviesti. Dažnai jie turi svarbesnių dalykų, rūpinasi savo verslu. Taigi dauguma mūsų ekspertų yra savanoriai.
– Kaip suprantu, jų darbai nesusiję su daiktų taisymu?
– Siuvimo ekspertai dirba su taisymu susijusį darbą – jie taiso ar kuria drabužius. Elektronikos prietaisus dažniausiai taiso žmonės, kurie tiesiog turi geras rankas. Pavyzdžiui, mūsų ekspertas Fricis yra produkto dizaineris, todėl turi suprasti, kaip visi šie dalykai veikia. Panašiai su dviračiais – žmonės yra savamoksliai, pasiruošę savo žiniomis pasidalyti su kitais.
– Ar jūs pati ką nors taisote?
– Nė vienas iš organizatorių nėra „ekspertas“. Bet į kiekvieną susitikimą atsinešame daiktų ir mokomės taisyti kartu su kitais. Esu sutaisiusi ausines, tiesą pasakius, tai daiktas, kurį taisyti pas mus žmonės atneša dažniausiai. Taip pat susitaisiau savo dviratį – sutvarkėme priekinio rato stabdį. Per paskutinį susitikimą susisiuvau savo palto kišenę, nes daiktai joje pastaruoju metu tiesiog pranykdavo. Taigi taip, esu sutaisiusi daug daiktų.
– Tikriausiai jūsų renginiuose smagu. Bet ar žmonės pasitiki neprofesionalais?
– Vadovaujamės taisykle, kuri galioja ir kitose taisymo kavinėse. Kadangi mūsų taisymo ekspertai nėra apmokami meistrai, yra tikimybė, kad taisant daiktas gali ir dar labiau sugesti. Mūsų susitikimai orientuoti į mokymosi procesą, ir žmogus, nusprendęs čia dalyvauti, turi suprasti, kad rizika yra.
Žinoma, tikrovėje mūsų ekspertai gerai suvokia, kuris žingsnis ar veiksmas gali sugadinti daiktą, taigi jie informuoja savininką. Tada šis gali atsakyti – viskas, nebelieskime, palikime kaip yra. Apie šią taisyklę informuojami visi dalyviai, jie žino, ko tikėtis ir ko nesitikėti dalyvaujant tokiame renginyje.
Nepataisomi daiktai yra didelė problema, ir manau, kad visuomenė turi prašyti kompanijų gaminti pataisomus daiktus. Tai vienintelis būdas.
– O kaip su tais prietaisais, kurie yra nepataisomi ar sunkiai pataisomi? Ar taisymo kavinėje daug tokių daiktų?
– Taip, man tai buvo didelis atradimas. Vienas mūsų ekspertas papasakojo, kad prieš 50 metų prie televizoriaus būdavo pridėta instrukcija, kaip jį sutaisyti. Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują. Puikus pavyzdys – telefonų kroviklių laidai. Jie beveik nepataisomi. Taisymo kavinėje ekspertai bandė keletą kartų taisyti, bet tam laidą reikia visiškai nulupti, o paskui lieka tik apvynioti lipnia juosta. Tai atrodo nelabai estetiškai.
Nepataisomi daiktai yra didelė problema, ir manau, kad visuomenė turi prašyti kompanijų gaminti pataisomus daiktus. Tai vienintelis būdas. Nes jei to neprašysime, vargu ar kas nors keisis. Verslui nepelninga daryti pataisomus daiktus, nebent to prašo pirkėjai.
– Ar galite pateikti pavyzdžių, kaip daiktų taisymas sumažina atliekų?
– Savo taisymo susitikimuose mes sveriame pataisytus daiktus ir skaičiuojame, kiek „sutaupėme“ į sąvartyną išmetamų atliekų.
Šiandien labai lengva įsigyti naujų daiktų ir tas lengvumas traukia žmones. Tarkim, sugedo ausinės. Jeigu jos kainuoja iki 20 eurų, greičiausiai žmogus neis ieškoti taisyklos, nelauks, kol ausinės bus sutaisytos ir nemokės už tai 5 eurų. Dažnam mintis, kad daiktą galima taisyti, net neateina į galvą. Todėl savo renginiu siekiame sugrąžinti mąstymą, kad daiktus galima sutaisyti. Kad, kai kas nors sulūžta, nebeveikia, žmogus pagalvotų, ar pirkti naują, ar vis dėlto paieškoti meistro, kuris gali padėti.
Didžiausia problema šiandien – elektronikos atliekos, nes niekas dar nerado būdo, ką su jomis daryti. Internete pilna nuotraukų su kompiuterių krūvomis, jos guli įvairiose pasaulio šalyse. Nuo to apsisaugoti geriausias būdas, mūsų įsitikinimu, yra taisymas.
– Ar elektronikos atliekų problema ir paskatino Rygoje įkurti taisymo kavinę?
– Taip, norėjome prisidėti prie sprendimo. Bet, jei kalbame apie Rygą, apskritai daug iniciatyvų yra nukreiptos į moksleivius. Žinoma, tai svarbi žmonių grupė, juos būtina šviesti apie problemas. Tačiau su draugais supratę, kad nėra labai daug iniciatyvų, skirtų suaugusiems žmonėms, nutarėme, kad reikia veiklos, kuri būtų skirta mums ir mūsų kaimynams.
Kalbant apie Rygą, pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra tai, kad žmonės nežino, kur jie galėtų pataisyti sugedusį daiktą.
– Kaip pradėjote? Ar mokėtės iš užsienyje veikiančių daiktų taisymo kavinių?
– Ėjome bandymų ir klaidų keliu. Žinoma, internete perskaitėme viską apie tai, ką daro kitos taisymo kavinės. Ir iškart pradėjome. Mūsų partnerė, organizacija „Homo Ecos“, surengė pirmąją taisymo kavinę 2013 m. Tada buvo dvejų metų pertrauka. Vėl pradėjome rengti susitikimus 2015-aisiais.
Iš tiesų surengti tokius susitikimus nėra labai sudėtinga. Tereikia laiko surasti taisymo ekspertų, vietos, kurioje galėtų vykti susitikimas, ir nedidelės informacinės kampanijos. Tai nėra sudėtingas darbas, bet jis atneša gana gerų rezultatų. Kaskart į taisymo kavinę Rygoje susirenka apie 50 žmonių.
– Kas labiausiai kliudo daiktų taisymo kultūrai paplisti Rygoje?
– Kalbant apie Rygą, pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra tai, kad žmonės nežino, kur jie galėtų pataisyti sugedusį daiktą. Pati žinau labai mažai tokių vietų – tik tas, kur nešu taisyti drabužius. Bet jei reikėtų sutaisyti lempą, kompiuterio pelę ar kokį nors mažesnį už skalbimo mašiną prietaisą, tikrai nežinočiau, kur jį nešti, kad sutaisytų. Turėčiau praleisti daug laiko, kad išsiaiškinčiau, kur juos taiso, kiek tai kainuos ir ar apsimokės. Manau, kad privačios taisyklos nelabai gerai save reklamuoja, nes nedaug žmonių apie jas žino.
Ateityje mes norėtumėme sukurti interneto svetainę, kurioje būtų taisyklų sąrašas, suskirstytas pagal daiktų pobūdį. Manau, tai būtų pirmas žingsnis, galintis padėti labiau integruoti taisymo kultūrą mūsų visuomenėje.
