Mokslininkai jau bando atsakyti į šiuos klausimus tyrinėdami tuos, kurie geba valdyti savo miegančias smegenis. Tokie žmonės vadinami sąmoningais sapnuotojais. Analizuojant tokių žmonių patirtį buvo ištirta ir daug kitų keistų dalykų, tokių, kaip galimybė pakutenti save sapne.
Sąmoningas sapnavimas leidžia įsigilinti į miegančias smegenis jau daugiau nei 100 metų. Vienas pirmųjų sapnų tyrėjų buvo XIX amžiaus prancūzų aristokratas Marquisas d’Hervey de Saint-Denys, kuris, būdamas 13 metų suvokė gebąs valdyti savo sapnų eigą. Kelias dešimtis metų jis praleido tyrinėdamas sapnuojančio proto galimybes.
Neįtikėtinos kelionės
M.d’Hervey de Saint-Denys save sapne bandė priversti nušokti nuo aukštų pastatų stogų. Jį domino, ar galima susapnuoti savo paties mirtį. Jam to nepavyko padaryti nė karto. Dar neįvykus tragiškai pabaigai sapno eiga pasikeisdavo.
Stebėdamas, kaip žinomos vietos ir žmonės pasirodydavo jo sapnų kelionėse, jis padarė išvadą, kad sapnus formuoja mūsų prisiminimai. Ši teorija buvo daug racionalesnė už tuo metu paplitusius religinius sapnų aiškinimus.
Kita sapnų tyrinėtoja buvo Mary Arnold-Forster, 1920 m. parašiusi vadovą apie sąmoningą sapnavimą. Ji bandė valdyti savo sapnus, kad išvengtų baisių košmarų apie Pirmąjį pasaulinį karą.
Arnold-Forster ir Saint-Denys darbai ilgą laiką buvo ignoruojami. Dar kelis dešimtmečius šie „nepakankamai rimti“ tyrimai nieko nedomino. Tačiau pastaraisiais metais neurologai pradėjo tokius pat neįprastus eksperimentus.
Pavyzdžiui, Jennifer Windt iš Johanneso Gutenbergo universiteto Vokietijoje šiemet nusprendė išsiaiškinti, ar sąmoningi sapnuotojai gali sapne save pakutenti. Tai skamba neįprastai, tačiau tokiu būdu įmanoma nustatyti sąvimonės lygį sapno metu. Realiai mes negalime savęs pakutenti, nes, žinodami, ką darome, prarandame jautrumą. Svarbu tai, kad sąmoningo miego metu reakcija tokia pati: subjektai pastebėjo, kad nepavyksta savęs prajuokinti kutenantis sapne ir tai reiškia, kad jie sapnuodami išlieka itin sąmoningi.
Įdomu ir tai, kad Windt paprašė dalyvių sapne paprašyti kitų sapno veikėjų, kad juos pakutentų. „Keletą kartų veikėjai tiesiog atsisakė, – sako Windt. – Jie elgėsi lyg turėtų savo pačių protus ir ketinimus.“ O kai kitiems pavyko būti pakutentiems, rezultatas dar kartą nustebino: smegenys suvokė, kad pačios kontroliuoja visus sapno veikėjus, tad reakcija buvo tokia pati, lyg žmogus kutentų save pats.
Vaikščiojimas sapne
Ištirti laiko tėkmę sapne buvo daug sudėtingesnis uždavinys, tačiau Danielis Erlacheris iš Berno universiteto Šveicarijoje pradėjo išradingą eksperimentą.
Viskas prasidėjo jam tyrinėjant, kaip smegenys reaguoja sapnuojant skirtingus veiksmus, pavyzdžiui, ar sapnuodami bėgimą mes aktyvuojame tas pačias sritis, kaip realaus bėgimo metu? Pirmieji eksperimentai į šį klausimą atsakė teigiamai, tačiau jie paliko nemažai neaiškumų.
Sapne žmonės veiksmus atlikdavo 50 proc. lėčiau, nei realybėje. Tai atskleidė, kad laiko tėkmė sapne lėtesnė, nors tiriamieji teigė tuomet to nesuvokę.
Tad pakvietęs kelis patyrusius sąmoningus sapnuotojus į savo specialią „miego laboratoriją“ mokslininkas paprašė tiriamųjų sapne atlikti keletą įvairių užduočių: vos įgavę sąmoningumą, jie turėjo nueiti 10 žingsnių, suskaičiuoti iki 30 ar atlikti įmantrius gimnastikos pratimus.
Kad išmatuotų veiksmų trukmę, tyrėjas panaudojo specifinę sapnuojančio proto savybę: nepaisant miego metu paralyžiuoto kūno, akys juda. Tokiu būdu subjektai, kelis kartus pasukę akis kairėn ar dešinėn, pranešdavo apie veiksmo pradžią ir pabaigą. Tyrimo metu Erlacheris išmatavo jų smegenų aktyvumą bei raumenų judesius, kad įsitikintų, jog tiriamieji neapsimetinėjo miegantys.
Kaip ir buvo tikėtasi, sapne žmonės veiksmus atlikdavo 50 proc. lėčiau, nei realybėje. Tai atskleidė, kad laiko tėkmė sapne lėtesnė, nors tiriamieji teigė tuomet to nesuvokę. „Jie tvirtino, kad jausmas buvo toks pat, kaip ir nemiegant“, – sakė Erlacheris.
Tai paaiškina, kodėl trumpas sapnas gali trukti visą valandą. Erlacheris aiškina, kad, veikiausiai, smegenys sapno metu ilgiau apdoroja informaciją.
Treniruotis galima ir sapnuose
Erlacherio darbą galima fantastiškai pritaikyti ir praktiškai. Jis tikina, kad sportininkai galėtų sąmoningą sapnavimą paversti papildomomis treniruotėmis. Šiaip ar taip, miegas yra atsakingas už informacijos įtvirtinimą atmintyje, tad įmanoma, kad sąmoningo sapnavimo praktika galėtų įtvirtinti naujus įgūdžius.
Tai ypatingai praverstų sportininkams, negalintiems normaliai treniruotis, pavyzdžiui, po traumų. „Suprantama, kad stebuklų tikėtis neverta – neįmanoma pagerinti ištvermės, tačiau sustiprinti ir įtvirtinti tam tikras technikas tikrai galima“, – svarsto mokslininkas.
Jo komanda eksperimentavo ir su mokymosi užduotimis, tokiomis kaip pirštų judinimas ar strėlyčių mėtymas į taikinį. „Tai išties efektyvu – ne taip, kaip reali praktika, bet naudingiau, nei sąmoningas kartojimas mintyse nemiegant“, – sakė Erlacheris.
