Neseniai vieną penktadienio rytą centrinėje aikštėje susirinko apie 300 jaunuolių, kurie buvo tik nedidelė dalis iš maždaug 2,5 tūkst. užsirašiusių į šią akciją socialiniame tinkle „Facebook“. Vis dėlto jų buvo nemažai, žinant, kad tas renginys prasidėjo nedarbo dieną 7 valandą ryto.
Megafonus laikantys organizatoriai vadovavo jauniems vyrams ir moterims, kurių daugelis ryšėjo musulmoniškas skareles, per apšilimo mankštą, o vėliau visi išbėgo į keturių eismo juostų gatvę, retkarčiais prasiskirdami prieš nervingai signalizuojančius taksi automobilius.
Apie 20 mln. gyventojų turinčiame Kaire, įsikūrusiame ant Nilo krantų, labai maža žaliųjų erdvių ir nėra jokių bėgimo takų, be to ir šio miesto gatvės atrodo nelabai tinkamos ilgų distancijų bėgimui.
Sostinės gatvėse beveik visuomet užkimštos smarkiai dūmijančių mikroautobusų, neprognozuojamų taksi automobilių, dideliu greičiu lakstančių motorolerių, o kai kada galima pamatyti ir asilo traukiamą vežimaitį. Duobėti šaligatvių atrodo dar blogiau: juos užtveria pastatyti automobiliai, šiukšlių krūvos, taip pat laksto nutriušę benamiai šunys. Bet kuris bėgikas Kaire turi būti pasiruošęs atlaikyti įkyrų spoksojimą ir kandžias pastabas, o moterys – dar ir geidulingą nužiūrinėjimą, nepadorias užuominas ir netgi grabaliojimą.
Jie klausdavo: „Nuo ko bėgat? Ar čia kažkokia demonstracija?“
Kad ir kokios būtų kliūtys, jauni egiptiečiai per pastaruosius dvejus metus įkūrė kelis vis didesnio populiarumo sulaukiančius bėgimo klubus. Šį savaitgalį į pusmaratonio bėgimą susirinko tūkstančiai žmonių, o daugiau negu 200 savanorių, kurių dalis buvo su amerikietiškojo futbolo liemenėmis ir šalmais, vikriai nukreipdavo bėgikus per žiedines sankryžas ir viadukus.
Sostinėje jau daug metų veikia nedidelės bėgimo grupės, kurioms daugiausiai priklauso užsieniečiai, bet vietos egiptiečių susidomėjimą šiuo sportu labai paskatino socialiniuose tinkluose besiskelbianti asociacija „Cairo Runners“, kuri į savo savaitinius bėgimus pritraukia šimtus žmonių ir paskatino įsikurti panašias grupes įvairiuose sostinės rajonuose.
„Mano pirmasis gatvės bėgimas buvo surengtas „Cairo Runners“, – sakė 27 metų Marizas Dossas, kuris dabar yra vienas iš šios grupės organizatorių. – Kaskart, kai išvykdavau iš Egipto, matydavau, kad žmonės turi galimybę bėgioti savo šalyse, man būdavo apmaudu, kad to neturime Egipte.“
„Cairo Runners“ apie savo rengiamus savaitinius bėgimus skelbia „Facebook“ paskyroje, turinčioje per 320 sekėjų. Bėgimai paprastai rengiami anksti penktadienį, kuris Egipte yra pirmoji savaitgalio diena, kai miesto gatvės būna labiausiai ištuštėjusios. Bėgdami didelėje grupėje, žmonės geriau apsisaugo nuo automobilių ir nepageidaujamų įkyruolių.
„Kai pirmąkart bėgome gatvėmis, į mus spoksojo visi darbininkai ir durininkai, – prisiminė M.Dossas. – Jie klausdavo: „Nuo ko bėgat? Ar čia kažkokia demonstracija?“
Per pastaruosius metus gatvėse tapo daug ramiau, kai kariuomenės palaikoma prezidento Abdel Fattah al Sissi vyriausybė ėmėsi griežtų veiksmų prieš protestuotojus, palaikančius buvusį prezidentą Mohamedą Mursi, nuverstą per neramumus 2013 metais.
