Šių metų vasara – ypatinga, beje, kaip ir visos kitos. Po mūsų jau beveik pamiršto vėlyvo pavasario gamtoje viskas keitėsi taip smagiai ir greitai! Ko gero, per greitai. Todėl ir sakome, kad gamtoje pagal kurį nors vieną augalą ar gyvūną, jo ciklus ir požymius skaičiuoti laiką neįmanoma. Jų šventės būna tik jiems patogiu laiku.
Kaip gamtoje atrodo birželio pabaiga? Po daugelio karštų, saulėtų dienų kai kur jau matėsi skeldėjanti nuo sausros žemė, gelstelėjusios pievų žolės. Ypač tokie vaizdai regimi ten, kur vyrauja beribiai, sunkiai paaiškinamu principu įrengti laukų plotai. Be lauko apsauginių želdinių bei įrengtų vandens telkinėlių tokia nuskriausta žemė yra toli nuo gamtos modelio. Laukiniai augalai čia šiaip sau išgyvena ir tikrai neišnyks, o mūsų pasėti gali ir neišlikti. Pagaliau, juk taip elgiantis, to ir buvo galima tikėtis.
Miškuose net ir per karščius gaivu ir gera. Jau regimai sumažėjo uodų ir sparvų, todėl pirmųjų grybų ir miško uogų rinkimas tampa malonia pramoga. Nors gegužę atrodė, kad šią vasarą turėsime daug mėlynių ir bruknių, tačiau dabar matome, jog mėlynių didžiojo derliaus nebus. Sau pasirinksime, dar liks girios paukščiams ir žvėrims. Kaip derės bruknės, dar pamatysime vėliau.
Pušynuose jau renkamos voveraitės, paraistėse lepšiai ir raudonikiai. Lietūs grybams turėtų tapti ne mažesne atgaiva nei mums. Tiesa, reikia priminti, kad draudžiama rinkti voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis už vieną centimetrą. Taip mes ne tik naikiname grybus, neleidžiame jiems augti, bet ir sujaukiame, išdraskome miško paklotę. Už tokį grybavimą gali būti taikomos administracinės nuobaudos, todėl tikrai nesiekime nemalonumų.
Prasideda didysis atostogų sezonas. Prie ežerų, miškuose, pajūryje lankysimės vis dažniau. Galbūt norėsime kurti laužus, rinkti miško gėrybes, pasistatyti automobilius. Žinokime, kad visus šiuos mūsų veiksmus reglamentuoja miško lankymo taisyklės. Be to, apie tai sako ir paprasta logika – kuo mažiau kenksime gamtai, tuo geriau bus pačiai gamtai ir, žinoma, mums.
