Užsiėmimas šeimai
“Dauguma mano draugų – studentai, tad juos iš pradžių labiausiai sudomino mėgėjų lygoje mano laimėtas alus ir vakarinė varžybų dalis. O vyresniuosius draugus iš karto labiau domina pats žaidimas, varžybos. Tik kažkodėl dauguma nesiryžta žengti pirmojo žingsnio link rimtesnio užsiėmimo šia veikla”, – sakė būsimas transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos specialistas Lukas Tumėnas. Jis atstovauja klubą „Vilniaus legionas“.
Vaikinas anksčiau žaidė tinklinį, bet dėl nesveikos nugaros ėmė kamuoti skausmai. “O žaidžiant smiginį kol kas neteko susidurti su šia problema (tfu tfu tfu per kairį petį)”, – kalbėjo studentas. Taikinys jo namuose kabo dar nuo vaikystės.
Rimčiau žaisti pradėjo su tėčiu, kai vienas sirgo ir nereikėjo eiti į mokyklą, o kitam buvo atostogos. “Pagalvojom, kad reikia pažaisti kaip profams – su dvigubu uždarymu. Vėliau sugalvojom, kad reik pasidomėt, ar niekur Vilniuje niekas nežaidžia smiginio. Taip sutapo, kad buvo kaip tik ketvirtadienis – mėgėjų lygos diena “Bravarijoj”. Nuvykom, ir patį pirmą kartą dalyvaudamas tėtis laimėjo pirmą vietą. Nuo tada daugiau laiko praleidžiu namuose prie taikinio ar žaisdamas klube, o ne šlifuodamas šaligatvius”, – pasakojo L.Tumėnas, dėl varžybų atsisakantis ir draugų gimtadienių, ir vakarėlių.
Tik vienas trūkumas
Dėka futbolininko Tomo Danilevičiaus tėvo Valentino Danilevičiaus uostamiestyje smiginis pradėtas žaisti bene anksčiausiai Lietuvoje. Vienas ištikimiausių tuometinio klubo „Harmonija“ treniruočių lankytojų – klaipėdietis Algimantas Baltūsis smiginį žaidžia jau dvidešimt metų. Per tą laiką jis patebėjo tik vieną šio sporto ir laisvalaikio užsiėmimo trūkumą – kad ne visuomet gali pataikyti ten, kur nori.
Matęs varžybas per televiziją, vyras panoro ir pats tai išbandyti. Vieno karto klubo treniruotėje užteko, kad A.Baltūsis iki šiol laisvalaikio be strėlių neįsivaizduoja. “Per dvidešimt metų esu daug fotografavęs įvairiose treniruotėse, varžybose. Pažiūrėjus į nuotraukas tikrai smagu viską prisiminti”, – atsiduso A.Baltūsis, turintis inžinieriaus mechaniko išsilavinimą.
Galimybė vaikams
Vojciech Klimaševski smiginiu susidomėjo prieš 10 metų, tačiau dar irgi neatsibodo. „Neatsibosta mėtyti, nors stoju prieš taikinį praktiškai kiekvieną dieną”,- pasakojo žaidėjas, jau trejus metus dirbantis smiginio treneriu Vilniaus rajono Zujūnų vidurinėje mokykloje.
“Ankščiau žaidžiau stalo tenisą, tinklinį, bet po girnelės traumos jau nerizikuoju. Smiginio pranašumai? Gal atsakysiu kaip mokytojas. Smiginis – tai šansas tiems vaikams, kurie dėl visokiausių priežasčių (dažniausiai dėl sveikatos būklės) per fizinio pamokas šlifuoja suoliukus. Didelė pagarba tiems direktoriams ir fizinio mokytojams, kurie tai supranta ir pakviečia smiginį į savo mokyklas. Norėtųsi, pavyzdžiui, jaunimo lygos... Gerai, kad prieš 4 metus smiginis buvo įtrauktas į olimpinio moksleivių festivalio programą, bet vis tiek to per mažai”, – mano V.Klimaševski.
Ugdo šaltus nervus
Valstybės tarnybos specialistas Jaroslavas Miškinis yra sporto, reikalaujančio didelio fizinio krūvio, mėgėjas. Jis plaukioja, bėgioja, žaidžia futbolą. Tačiau palyginti nesunkus fiziškai smiginis J.Miškiniui turi savų privalumų – atsiradusios naujos įdomios pažintys, smagi atmosfera, neilgai trunkantis žaidimas.
“Atsakingais žaidimo momentais pulsas padažnėja, o tai kartais gerai organizmui. Čia būtinas idealus tikslumas, stiprūs ir šalti nervai, reikia mokėti susikaupti, bet tuo pačiu būti ir atsipalaidavusiam”, – vardijo “Apuoko” klubo narys.
Bando pritraukti kaimo jaunimą
Smiginis žaidžiamas ir Kalvelių kaime (Vilniaus rajonas). Čia sporto entuziastas Slava Savkoit su bendraminčiais yra įkūręs sporto klubą, kad pritrauktų jaunimą sportuoti. “Turime apie 50 klubo narių. Važinėjame į įvairių sporto šakų varžybas (stalo teniso, smiginio, futbolo, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos)”, – pasakojo sąmatininku dirbantis vyras.
Iki traumos didžiąją dalį jo laisvalaikio buvo okupavęs futbolas, bet dabar beveik visas dėmesys – visuomeninei veiklai ir smiginiui. Nes patinka adrenalinas, kad reikia nori nenori mokytis susikoncentruoti, susikaupti ir, aišku, smagu linksmai leisti laiką.
Pirmosios S.Savkoit strėlytės buvo iš popieriaus, degtukų ir adatos, o jas mėtydavo į popieriaus lapelį ant durų. Vėliau dėdė padovanojo medinį taikinį. “Su broliu rengėme varžybas sau ir draugams. Žaidžiau tol, kol taikinį neatsirado skylė”, – prisiminė S.Savkoit, prieš penkerius metus su komanda puikiai pasirodęs seniūnijų sporto žaidynėse. Tada internete pradėjo ieškoti daugiau informacijos apie šitą sporto šaką ir varžybas.