Daugiausiai turime stirnų
Pasak Selemono Paltanavičiaus, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo, daugiausiai mūsų šalyje ganosi stirnų — per 100 tūkst. Antroje vietoje — kasmet didėjančios šernų kaimenės: šių laukinių kiaulių mūsų miškuose jau per 45 tūkst. Trečioje vietoje — geometrine progresija besidauginantys bebrai. Jų Lietuvoje yra jau arti 40 tūkst. Elnių turime apie 17 tūkst., briedžių gerokai mažiau — tik apie 5 tūkst. Vilkų — apie 350, lapių pamiškėse slampinėja tūkstančiai, tačiau jos nebedomina nei medžiotojų, nei brakonierių.
O ko turime mažai? Lūšių. Šių miško kačių Lietuvoje tėra apie 70. Dar mažiau miškuose gyvena didžiausių pelėdinių šeimos paukščių — didžiųjų apuokų. Jų nepriskaičiuojama nė dvidešimties. Tad tokie tie mūsų girių bei laukų gyvieji turtai.
Svyruojančios gyvūnų populiacijos
Pasak S.Paltanavičiaus, svyruojančias gyvūnų populiacijas geriausiai iliustruoja bebrų pavyzdys. Pokario metais šie gyvūnai mūsų šalyje buvo beveik išnaikinti. Tačiau užteko atsivežti iš Voronežo srities keliolika bebrų, kai šie per 60 metų „okupavo“ ne tik visus šalies upelius, bet ir melioracijos griovius. Pastaruosius tarybiniais metais dar prižiūrėdavo kolūkiai ar melioracijos organizacijos, o šiandien bebrai karaliauja kaip niekad, varydami į neviltį arti jų buveinių gyvenančius ūkininkus: patvinusiuose laukuose nuskendusio derliaus niekas nekompensuoja.
Juolab kad sumedžioti šį atsargų žvėrelį gana sudėtinga, o bebrų kailis nevertinamas. Per daug prisiveisė ir šernų, ypač centrinėje šalies dalyje. Pastarųjų metų šiltos žiemos, kai kurių medžiotojų būrelių rūpestis šioms miško kiaulėms (šeria jas kiaurus metus) padarė savo — šernų bandos siaubia pamiškėse esančius ūkininkų laukus. Lapės, tiksliau jų kailiai, taip pat jau nieko nedomina, todėl medžiotojai net neeikvoja joms šovinių.
Labai daug apie gyvenvietes prisiveisė kiaunių: šie plėšrūs žvėreliai labai puikiai prisitaikė prie žmogaus gyvenamos vietos. Tačiau nuo to kenčia visi smulkesni gyvūnai ir paukščiai. Nemažėja ir Lietuvoje kažkada užveistų mangutų. Šie miško šunys kaip niekas kitas prisitaikę išgyventi: ėda absoliučiai viską ir dargi gerai plaukioja.
Tad vienų žvėrių Lietuvoje jau prisiveisė net per daug, o kitų, kaip minėtųjų apuokų, per maža. Tačiau kai kurie gyvūnai jau pagal savo rūšį yra reti ir jų niekada nebus daug. Kiek Lietuvoje žmonių yra matę sakalą keleivį ar žalvarnį? Tiesa, priduria S.Paltanavičius, per pastaruosius 20 metų pavyko gerokai atkurti jūrinių erelių populiaciją. Jei 1987 metais šalyje perėjo tik viena šių gigantiškų paukščių (išskleistų sparnų plotis — 2,5 m) pora, tai dabar jau per šimtą.
Strutienos nusipirksi, o šernienos – ne?
Kažin kodėl mūsų prekybos centruose yra egzotinės mėsos skyrių, kuriuose puikuojasi krokodiliena, strutiena ar antilopiena, o štai mūsų laukinių žvėrių mėsos nė su žiburiu nerasi. S.Paltanavičius tokią mūsų gastronominę padėtį vadina nesusipratimu. Jam dar suprantama, jei parduotuvėse trūktų, tarkim, stirnienos — ji puikiausiai eksportuojama. Tačiau kad nėra šernienos, tai jau medžiotojų ir prekybos centrų apsileidimas. Juk medžiotojai neretai apsiriboja vos vienu varymu: po šerną nusišovė — ir užtenka visiems.
O puikiausiai galėtų tiekti jų ir parduotuvėms. Juolab kad medžiotojų būreliai nuolat turi įvairiausių išlaidų: tai pašarus pirk, tai vakciną nuo pasiutligės, tai naujų ėdžių reikia. Taip už parduotą šernieną (stirnieną, bebrieną ar briedieną) gautos lėšos neblogai papildytų medžioklės būrelių sąskaitas, o mes nors retkarčiais galėtume pasimėgauti žvėriena. Tad kas parodys iniciatyvą — medžiotojai ar prekybininkai?
Aptvarai auga kaip grybai
Aptvarai — tai aptvertos teritorijas, kuriose veisiami įvairių rūšių laukiniai žvėrys. Tokių aptvarų Lietuvoje yra jau per tūkstantį. Juos turi visos urėdijos, be to, šio verslo mielai imasi ir privatininkai. Štai verslininkas Sigitas Parulskis Joniškio rajone aptvare augina per 700 tauriųjų elnių ir norinčiųjų įsigyti elnienos niekada netrūksta. Tačiau ne visi aptvaruose augina gyvūnus mėsai. Kiti (dažniausiai — urėdijos) augina juos, kad po to paleistų į laisvę.
Po mūsų miškus vis labiau plintantys danieliai — tai tų aptvarų „nuopelnas“. Dar kiti gyvūnai auginami aptvaruose, tačiau niekada neišleidžiami į laisvę, nes jie imtų kryžmintis su mūsų endeminiais gyvūnais, o tai visai nepageidautina. Todėl tik aptvaruose auga dėmėtieji bei Dovydo elniai ar alpiniai kalnų ožiai.
