1966 metais astronomas Carlas Saganas pareiškė, kad planeta, kurioje galėtų egzistuoti gyvybė, privalo atitikti du pagrindinius kriterijus: suktis apie tam tikro tipo žvaigždę ir būti nutolusi tinkamu atstumu nuo tos žvaigždės. Turint omenyje, kad Visatoje oktilijonas (oktilijonas turi 27 nulius) planetų, tai maždaug septilijone (septilijonas turi 24 nulius) jų galėtų būti gyvybė.
Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje mokslininkai ėmėsi fiksuoti radijo signalus, kurie neva buvo skleidžiami ateivių iš kitų planetų. Vis dėlto iki šiol nieko reikšmingo taip ir nėra aptikta.
Daugėjant mokslinių tyrimų apie Visatą, daugėjo ir žinių apie ją. Kaip aiškina E.Metaxasas, tapo akivaizdu, kad gyvybei išsivystyti reikia kur kas daugiau parametrų.
„Šiandien yra žinoma daugiau 200 parametrų, kurie būtini, kad planetoje egzistuotų gyvybė. Ir visi šie parametrai privalo sutapti, kitaip viskas subyrės. Nebūtų netoli žemės tokios didelės planetos kaip Jupiteris, kurio stipri trauka į ją sutraukia daugybę asteroidų, pastarieji kristų ant Žemės ir būtų tūkstančiais kartų didesni, negu krentantys dabar“, – aiškinama straipsnyje.
Žemė ir jos gyventojai egzistuoja. „Ar galėjo šie daugybė kriterijų sutapti atsitiktinai? – klausia autorius. – Ar ne laikas pripažinti, kad mokslas patvirtina: mes negalime būti gimę atsitiktinių jėgų veikimo dėka? Bet ar ne tiesa, kad norint tikėti, jog idealias sąlygas gyvybei sukūrė kažkoks protas, reikia kur kas silpnesnio tikėjimo, nei teiginiams, kad Žemė, sugebanti palaikyti gyvybę, susikūrė nepaisant neįsivaizduojamų nepalankių faktorių?“
Visata – stebuklas iš stebuklų, kuris neišvengiamai liudija apie kažko ar Kažkieno egzistavimą už jos ribų, – tikina E.Metaxasas.
Bet ir tai dar ne viskas. „Visiška darna, be kurios planetoje negali egzistuoti gyvybė, vieni niekai palyginti su darna, be kurios Visata negalėtų egzistuoti“, – rašo straipsnyje E.Metaxasas. Astrofizikai išsiaiškino, kad keturių esminių jėgų tarpusavio sąveika (gravitacinės, elektromagnetinės, stipriosios branduolinės ir silpnosios branduolinės) susiformavo praėjus vos milijoninei sekundės daliai po Didžiojo Sprogimo. Jeigu bet kuris iš šių dydžių būtų kitoks, Visata išnyktų.
Įsivaizdavimas, kad viskas „atsirado savaime“, prieštarauja sveikam protui, įsitikinęs amerikietis. „Visata – stebuklas iš stebuklų, kuris neišvengiamai liudija apie kažko ar Kažkieno egzistavimą už jos ribų“, – tikina E.Metaxasas.
