Išpuoselėtų ir tinkamų ar dar tiksiančių parodoms mini medelių sode yra kiek per 20. O iš viso Alytuje, savo namų kieme sukurtame japoniškame sode, tarp kitų augalų auga apie 100 mažų spygliuočių ir lapuočių. Šis pomėgis, prieš keliolika metų virtęs alytiškio gyvenimo būdu, dar gana ilgai glumino kaimynus ir miestiečius.
LRT laidoje „Stilius“ K. Ptakauskas pasakoja, kad bonsai padėjo atsikratyti streso, kurį vyras patyrė Afganistano kare.
„Kadangi buvau dar ir tremtinio vaikas, mane išmetė į priešakines linijas. Ten patyriau gan didelį psichologinį stresą ir grįžus reikėjo kažkaip su juo susitvarkyti. Aišku, daug dirbau, bet vien darbas negalėjo išgelbėti“, – sako vyras ir priduria, kad streso galutinai atsikratė savo laisvą laiką atidavęs bonsams.
Sodo statymo periodu K. Ptakauskas miegodavo po 4–5 valandas, o visas namų ruošos krūvis gulė ant žmonos pečių. Vyro žodžiais, jis iki šiol nežino, ką reiškia atostogos, bet niekada nejautė nuovargio ir buvo kupinas jėgų.
Tapo pripažintas pasaulyje
Miniatiūrinių medelių augintojas prisimena, kaip puoselėti savo svajonę buvo nelengva. Tuomet, kai jis pradėjo, apie bonsų auginimą beveik nebuvo literatūros, nebuvo ir kam pamokyti. Iki šiol įstabu, kaip dėl nuolatinio eksperimentavimo su lietuviško miško augalais, nesunyko nė vienas medelis, pasakoja pašnekovas.
„Pamatęs mane pritrenkusią parodą, sėdau mokytis ir jau 2008-aisiais gavau pasaulio ekspertų patvirtinimą. Tai man atvėrė kelią į pasaulį – jau trejus metus visur kviečia. Taip įvairiausius kraštus apžiūrėjau nesumokėjęs nė kapeikos“, – pasakoja K. Ptakauskas.
Vilčių, kad bent vienas medelis kada nors laimės tarptautinėse parodose, vyrui, sako, nesisapnavę. Ir kai prieš 10 metų jo bonsai gavo didžiausią apdovanojimą, sėkmė atvėrė visus kelius.
Visi ryte atsikelia ir pirmiausia eina prie kompiuterio ar dar kur, o aš – prie medžių. Visi eina pietaut, o aš pirmiausia apžiūriu bonsus. Pasakoja vyras.
„Paskui kiekvienais metais parsiveždavau po apdovanojimą“, – pasididžiavimo gaideles balse sunkiai nuslepia japoniškos kultūros žinovas.
Tinginystė neįmanoma
Bonsų augintojas sako, kad medeliai ugdo valią ir atsakomybę. Jei skulptorius neturi įkvėpimo, jis gali darbą atidėti. Tokių metodų, anot K. Ptakausko, auginant bonsus taikyti negalima, nes jei medelio nepalaistysi, kai lauke +30, jis žus.
„Visi ryte atsikelia ir pirmiausia eina prie kompiuterio ar dar kur, o aš – prie medžių. Visi eina pietaut, o aš pirmiausia apžiūriu bonsus“, – apie kasdieninius darbus pasakoja vyras ir teigia, kad vienam medžio formavimui gali prireikti ir 8 valandų.
Bonsai reikalauja ne vien dėmesio ir darbo. Paslaptys, kantrybė ir ilgi metai – tokia tikrojo šio grožio kaina. Tobulam, parodai skirtam medeliui prireikia net 15 metų. K. Ptakauskas sako, kad sode leidžia medeliams augti kiek laisviau, o veždamas į parodas, specialiai paruošia – sutvarko, išvalo, padaro „šukuosenas“.
Japonai stebėjosi lietuvio žiniomis
Ant keliolikos arų sklypo savo namo kieme sukūręs rojų namiškiams ir svečiams, K. Ptakauskas pakviečia čia pat aplankyti ir nedidelį muziejų. Čia eksponuojamos dovanos ir suvenyrai, nebesutilpę namuose, įvairių šalių spaudos leidinių publikacijos, nuotraukos, prisiminimai iš parodų ir viešnagių svetur.
Japonų kultūros puoselėtojas neslepia, kad kurį laiką populiaresnis ir labiau žinomas jautėsi tarp pačių japonų, nes jie stebėjosi ir žavėjosi tokiu lietuvio jų kultūros išmanymu.
„2009-aisiais mane pakvietė į Japoniją. Iki to laiko netikėjau, kad ten apsilankysiu. Galvojau, kad negaliu nuvažiuoti į Japoniją, todėl atvešiu Japoniją į Lietuvą“, – prisimena vyras.
Viena ypatinga japonų dovana K. Ptakauskas ypač džiaugiasi. Pernai sodo tvenkinyje apsigyveno maždaug pusšimtis brangių šilkinių karpių.
Susilaužė stuburą, bet nenurimo
Besiruošdamas priimti iš pačios Japonijos siunčiamas žuvis, Kęstutis sumanė tvenkinį pagilinti. Rekonstrukcija vos nesibaigė labai blogai, „Stiliui“ prisipažįsta šeimininkas, prisiminęs neseną įvykį, galėjusį kainuoti gyvybę.
„Iškasėme 3 metrų gylio duobę, sudėjau filtrus. Atsitiko taip, kad įkritau į duobę ir susilaužiau stuburą. Negalėjau vaikščioti, negalėjau daryti nieko. Sakiau: aš apeisiu Lietuvą keliais, bet vaikščiosiu. Ir jau po 3 mėnesių ėjau“, – prisimena bonsų augintojas.
Tačiau viskas taip laimingai nesibaigė, mat dar po trijų mėnesių stuburas vėl lūžo. Vis dėlto vyras nepasiduoda – net gydytojams neleidžiant dirba toliau.
„Bet kaip man tada reikėjo gulėti? Va tada tai „važiavo stogas“, – prisipažįsta Rytų kultūros žinovas vėl besirūpinantis mylimais medeliais.
