Berlyno piliečiai sekmadienį į nakties dangų paleido beveik 7 tūkst. apšviestų helio balionų, kurių daugelis buvo su vilties žinutėmis. Šis simbolinis veiksmas priminė tą 1989 metų lapkričio 9-osios vakarą, kai tūkstančiai žmonių iš komunistinės Rytų Vokietijos prasiveržė pro Berlyną dalijusią sieną švęsti laisvės su savo broliais Vakaruose.
Balionams kylant į dangų, Berlyno valstybinis orkestras, diriguojamas Danielio Barenboimo, grojo Beethoveno „Odę džiaugsmui“.
Kiek anksčiau britų dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis atliko neoficialaus Berlyno sienos griūties himno „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne, versiją. Scena jis dalijosi su roko grupėmis iš Rytų Vokietijos ir Vakarų Vokietijos, su buvusiais disidentais.
Nepaisydami rūko ir šalčio žmonės vaikštinėjo palei buvusį „mirties ruožą“, kur stovėjo Berlyno siena ir kur 3,6 m aukštyje – toks buvo sienos aukštis – buvo pririšti apšviesti balionai, suformavę „Šviesos sieną“.
Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.
„Už taiką ir laisvę“, – dešimčių tūkstančių žmonių miniai, susirinkusiai prie Brandenburgo vartų, pasakė Berlyno meras Klausas Wowereitis (Klausas Vovereitis), duodamas signalą paleisti balionus, kurių eilė driekėsi 15 kilometrų viename 155 km ilgio buvusios sienos ruože.
„Niekas negali pastoti kelio laisvei“
„Mes esame laimingiausi žmonės pasaulyje ir nepaprastai džiaugiamės, kad jūs prieš 25 metus nugriovėte Berlyno sieną, – pasakė meras, kai buvo paleisti pirmieji balionai. – Niekas negali pastoti kelio laisvei“.
Anksčiau jis padėkojo buvusiems Lenkijos, Vengrijos ir Sovietų Sąjungos lyderiams Lechui Walesai, Miklosui Nemethui ir Michailui Gorbačiovui, už pagalbą sudarant sąlygas taikiai Vokietijos revoliucijai.
M.Gorbačiovas, kuris vis dar yra populiarus Vokietijoje ir kuriuo daug kas žavisi dėl jo vaidmens sudarant prielaidas Berlyno sienos griuvimui, minios buvo sutiktas pritarimo šūksniais „Gorbi, Gorbi“.
Šeštadienį sakydamas kalbą Berlyne jis grėsmingai perspėjo, kad dėl Ukrainos krizės kilo naujo šaltojo karo pavojus.
Sekmadienį kelios valandos prieš balionų paleidimo ceremoniją Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, kalbėjo prie memorialo aukoms ir pagerbė 138 žmones, kurie žuvo prie Berlyno sienos bandydami pabėgti iš anuomet sovietų blokui priklausiusios Rytų Vokietijos, ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų žmonių, kurie kentėjo per 28 sienos egzistavimo metus.
Tarp pastarųjų yra smuikininkė Dorothea Ebert, kuri Rytų Vokietijoje buvo kalinama dėl bandymo pabėgti. Sekmadienį ji atliko Bacho kūrinį, kurį su įsivaizduojamu smuiku nuolatos repetuodavo būdama kalėjime. Tikro smuiko komunistų valdžia tada jai neleido turėti.
Laisvės troškimas
A.Merkel, kuri 1989-ųjų lapkričio 9-ąją buvo jauna fizikė iš komunistinio Rytų Berlyno, savo kalboje sakė, kad sienos atidarymas, kai Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, amžinai bus prisimenamas kaip žmogaus dvasios triumfas.
„Sienos griuvimas parodė mums, kad svajonės gali virsti tikrove ir kad niekas neturi likti taip, kaip yra, nesvarbu, kokio aukščio gali atrodyti kliūtys. Tai buvo laisvės pergalė prieš vergiją“, – sakė A.Merkel.
A.Merkel taip pat pagerbė tuos, kurie padėjo nugriauti sieną, ir pavadino jos griuvimą žmogaus laisvės troškimo pavyzdžiu.
„Tai vyko dėl laisvės atsiėmimo, dėl buvimo piliečiais, o ne valdiniais“, – sakė ji prie pagrindinio sienos memorialo Bernauerio gatvėje.
Iškilmės prasidėjo sopulinga nata – ekumeninėmis pamaldomis ir ceremonija mažiausiai 389 Berlyno sienos aukoms, kurių daugelis, bandydamos pabėgti iš Rytų, buvo nušautos ar žuvo sprogus minoms.
Pora iš buvusio Vakarų Berlyno, Gunnaras ir Uschi Schultzai, kurie prie memorialo buvo atėję anksti sekmadienį, prisiminė, kaip visą tą istorinę naktį 1989-aisiais praleido prie Brandenburgo vartų, kurie 28 metus buvo vienas pagrindinių sienos objektų.
„Tai buvo nuostabu, aišku, nuostabu, bet, tuo pačiu, keista“, – sakė 50-metė medicinos tyrėja Uschi, pasakodama apie naktį, kai piliečiai iš abiejų pusių išdrįso įžengti į akylai saugotą niekieno žemę.
„Policija buvo labai neryžtinga. Stebuklas, kad nebuvo paleistas nė vienas šūvis“, – sakė ji.
56 metų Frankas Marschneris, miškininkas iš Rytų Vokietijos miesto Noištato, sakė, kad 1989-ųjų lapkričio 9-oji žymėjo jo gyvenimo naujo skyriaus pradžią.
„Laisve keliauti mėgavomės labiausiai“, – sakė jis, atvykęs su 54 metų žmona Pia.
„Tai prasidėjo nuo išvykos į Vakarų Berlyną, o vėliau vedė mus į Kanadą, Graikiją, Žaliąjį Kyšulį, po visą pasaulį. Vietas, apie kurias (gyvendami) VDR (komunistinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) negalėjome nė pasvajoti“, – pridūrė jis.
„Reikia tiltų“
Popiežius Pranciškus taip pat pagerbė tuos prieš 25 metus vykusius įvykius ir pažymėjo, kad žmonės buvo „žudomi dėl savo įsitikinimų ar religijos“.
„Mums reikia tiltų, o ne sienų“, – sakė jis Vatikane.
1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiams atidarius sieną, žmonės ją galėjo laisvai kirsti pirmą kartą nuo pat jos pastatymo. Po metų, 1990-ųjų spalio 3 dieną, Vokietija susivienijo.
Tačiau nepaisant sienos griuvimo, Vokietijos susivienijimo ir 2 trilijonų eurų, skirtų buvusiems komunistiniams Rytams, vis dar esama politinių, ekonominių ir socialinių skirtumų tarp rytinės ir vakarinės miesto ir visos šalies dalių.
Balsavimo modeliai Rytų Berlyne ir Rytų Vokietijoje yra kitokie, vis dar yra atotrūkis tarp pajamų ir turto Rytuose ir Vakaruose, o nedarbas Rytuose yra kone dvigubai didesnis.
„40 padalijimo metų paliko žymes daugeliui, – sakė Manheimo universiteto politologas Kai Arzheimeris. – Skirtumai su metais galbūt mažėja, bet gerokai lėčiau nei kas nors būtų pagalvojęs prieš 25 metus“.
