Iš mūšio lauko susirinkusios savo sužeistus šeimynykštes ir parnešusios jas namo, skruzdėlės imasi gydytojų darbo: būriuojasi aplink pacientes ir „intensyviai laižo“ jų atviras žaizdas, rodo tyrimas, aprašytas žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.
Toks elgesys žuvusių skruzdėlių skaičių sumažina nuo maždaug 80 proc. sužeistų karių iki vos 10 proc., nustatė mokslininkai.
Teigiama, jog tai pirmas tyrimas, atskleidęs tokio pobūdžio slaugymą visoje gyvūnų karalystėje, neskaitant žmogaus.
„Tai ne savigyda, kuri žinoma daugelio gyvūnų atvejais, o veikiau šeimynykščių gydymas ... Jos intensyviai laižydamos žaizdą tikriausiai gali užkirsti kelią infekcijai“, – sakė vienas studijos autorių Erikas Frankas.
Tyrime jis dalyvavo dirbdamas Vokietijos Viurcburgo Julius-Maximiliano universitete. Dabar jis dirba Lozanos universitete Šveicarijoje.
E.Frankas dalyvavo ir vienoje ankstesnėje, pernai publikuotoje sužeistų skruzdėlių gelbėjimo iš mūšio lauko studijoje.
Gelbėtojos savo stipriais žandais sugriebia sužeistas kares ir velka jas atgal į lizdą gydyti.
Naujo tyrimo metu buvo aiškinamasi, kas nutinka sužeistiesiems, kai jie parnešami į lizdą.
Megaponera analis, vienos stambiausių skruzdėlių pasaulyje, yra nuožmiso karės ir kartais puola net žmones.
Jos yra pelniusios matabelių pavadinimą – pagal vieną karingą Pietų Afrikos čiabuvių gentį. Megaponera analis medžioja už save didesnius termitus ir 200-600 individų kolonomis puola jų maitinimosi vietas.
Dėl tokio medžioklės metodo daug skruzdėlių būna sužeidžiamos; termitų kariai dažnai nukanda joms kojas.
Kaip jos sužino?
Po mūšio vienos skruzdėlės grįžta namo su grobiu – nukautais termitais, o kitos tikrina mūšio lauką ieškodamos sužeistų kolegų.
„Po mūšio sužeistos skruzdėlės feromonais šaukiasi pagalbos“, – sakė E.Frankas ir nurodė, kad šį cheminį nelaimės signalą pasiunčia speciali liauka.
Gelbėtojos savo stipriais žandais sugriebia sužeistas kares ir velka jas atgal į lizdą gydyti.
Stebina tai, kad pernelyg sunkiai sužeistos karės – pavyzdžiui, netekusios penkių iš šešių savo kojų – signalizuoja gelbėtojoms nesivarginti ir jų neimti.
Kitaip negu lengviau sužeistos karės, kurios guli ramiai, kad gelbėtojoms būtų lengviau dirbti, mirtinai sužeistos skruzdėlės priešinasi ir grumiasi, kol gentainės pasiduoda ir jas palieka.
Stebina tai, kad pernelyg sunkiai sužeistos karės – pavyzdžiui, netekusios penkių iš šešių savo kojų – signalizuoja gelbėtojoms nesivarginti ir jų neimti.
Kaip sakė E.Frankas, per vieną reidą sužeidžiama vidutiniškai po 3-5 vienos kolonijos skruzdėles. Per dieną susidaro maždaug 20.
„Kadangi kolonijoje gimstamumas palyginti mažas, tik 10-14 skruzdėlių per dieną, toks didelis sužeistųjų skaičius labai brangiai atsieitų, jeigu jos sužeistųjų negelbėtų“, – elektroniniame laiške naujienų agentūrai AFP rašė mokslininkas.
Atradimas iškėlė kelis klausimus, nurodė Viurcburgo universitetas, kuris savo pareiškime spaudai giria šį „stulbinamą atradimą“.
„Kaip skruzdėlės sužino, kur tiksliai yra sužeista jų draugė? Kaip jos sužino, kada liautis tvarkius žaizdas? Ar gydymas tėra prevencinis (siekiant išvengti infekcijos), ar taip pat ir terapinis, išsivysčius infekcijai?“ – sakoma pareiškime.
