Iš kiekvienos pensijos Alytuje gyvenanti moteris 20–30 Lt skiria varlėms. Kartais nepagaili ir 50 Lt. Visa jos svetainė varlių pilna. Ant palangės, lentynų, sofų, stalų, grindų, sienų, sekcijos – kur tik jų nerasi.
Nuo rūkorių iki dainininkių
Dydis – nuo miniatiūrinės pašto ženklo dydžio iki milžiniškos šuns dydžio varlės. Vienos groja, antros dainuoja ar kurkia, trečios rūko cigarą, ketvirtos kaip papūgos atkartoja žmogaus žodžius, penktos išvertusios pilvą šildosi prieš saulutę, šeštos sėdi apsikabinusios – kokių tik varlių čia nerasi.
Be to, visokio pavidalo: pagalvėlės, magnetukai ant šaldytuvo, fontanai, rankinukai, bloknotai, žvakės, pliušiniai žaislai, servetėlės, statulėlės, pašto ženklai, šiukšlių dėžės, išpuoštos varlėmis.
Manija apėmė iškart
Gražinai ir jos vyrui Petrui kitais metais sukaks 70 metų. „Ką daugiau veikti – tik kolekcionuoti varles ir kryžiažodžius spręsti“, – nusijuokė moteris.
Rinkti varles G.Beniušienė pradėjo atsitiktinai prieš beveik šešerius metus, kai kaimynė prie dovanos pridėjo varlytę. Kitąkart ji vėl atnešė varlę ir paaiškino, kad šios pinigus neša. Taip po truputį Gražina pati pradėjo pirkti varles. „Tokia manija užėjo, kad šimtais jos augti pradėjo! – prisiminė kolekcininkė. – Pradėjo visi nešt ir vežt iš kitų šalių. Artimieji jau žino, ką man lauktuvių parvežti.“
Varlės į alytiškės namus atšokavo iš Amerikos, Ispanijos, Turkijos, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, Anglijos, Maltos ir Vokietijos. Gražinos anūkas dabar išvažiavęs į Rygą, tad moteris laukia lauktuvių latviškos varlės. Gal ir ne vienos.
Dviejų vienodų nėra
Gražina teigia, kad pas ją dviejų vienodų varlių nerasime. Jeigu gauna dovanų tokią pat, atiduoda ją kaimynei – tai pačiai, kuri pirmą varlytę padovanojo. Arba anūkė kokį drabužėlį pasiuva, kad tos varlės skirtųsi. Pavyzdžiui, kai Gražina gavo dovanų dvi vienodas varles, vienai jos anūkė pridėjo kaklaraištį, o kitai – kaspinėlį.
Moteris turi 1173 varles, tačiau jų skaičius nuolat auga. Kad jo neužmirštų, kolekcininkė viską žymisi bloknotėlyje, papuoštame varle. „Iki dviejų šimtų skaičiuodavau jas paeiliui, o paskui jau viskas – močiutė neturėjo tiek kantrybės“, – juokėsi moteris, rodydama į užrašų knygelę. Paskutinis įrašas – kolekcija iš karto padaugėjo šešiomis varlėmis.
Dulkes nuo savo varlių Gražina valo šluotele, o kartais – drėgnomis servetėlėmis. Tada kiekvieną varlę su anūke kruopščiai išblizgina
 |
Numylėtinis – Ponas Tadas
Kaip į žmonos pomėgį reaguoja vyras Petras? Sako, kad apsiprato. Jau ir pats nuperka varlių – gražių, didelių. Štai ant suoliuko sėdi dvi apsikabinusios ilgakojės varlės – tai jo dovana Gražinai.
Po stalu prie dracenos slepiasi trys sulipusios viena ant kitos milžiniškos varlės išverstomis akimis – irgi jo pirkinys. Iš parduotuvės jas parnešė dideliame maiše. Gražina juokėsi, prisiminusi savo reakciją, pamačius tą maišą: „Sakau: na, žinai, į senatvę riedučius nusipirkai. Pasižiūriu, o ten – varlės akys!“
Svajonių varlės, kurios norėtų, kolekcininkė neturi. Užtat turi numylėtinę – ją vadina Ponu Tadu. Ponas Tadas – nemaža varlė – rankoje laiko cigarą, stovi apsirengęs švarku ir nežymiai šypsosi. Tai – Gražinos sūnaus dovana.
Kolekcija verta tūkstančių
Kiek vertas šis varlynas? „Bandėm skaičiuoti, – atsiduso varlių karalienė. – Bet dovanotų varlių kainų nežinome. Už tą sumą tikrai geras šio kambario remontas išeitų, kaip ir baldai, bet... viską varlės užgožė.“ Moteris spėja, kad jos kolekcija verta mažiausiai 20 tūkst. Lt. Brangiausia varlė kainuoja apie 90 Lt, iš gintaro išdrožta mažytė varlytė, gauta dovanų, – 45 Lt. Bet ne visos jos tokios brangios – kai kurios kainuoja vos kelis litus.
Varlės vos telpa kambaryje, todėl, kai jų prisirinks per daug, senas teks krauti į dėžes, o naujesnes išrikiuoti lentynose. Gaila, bet visų namų varlėmis juk neapstatysi. „Kaimynai juokiasi, kad dar lubos yra, ten varles gali kabinti“, – šyptelėjo moteris.
Ateityje priglausti šią kolekciją žadėjo jauniausia Gražinos anūkė, kuriai dabar – septyniolika. „Žinokit, jei ir duonai pinigų neturėčiau, gaila būtų kolekciją parduoti. Nebent liga kokia užpultų, reikėtų operacijos ar pan.“, – kaip brangina savo sukauptą turtą atskleidė Gražina.
Kur moteris randa tiek skirtingų varlių? „O, Jėzau, dabar man kas pinigų tik duotų, tai aš jų pilną maišą parsineščiau, – šyptelėjo Gražina. Jos žodžiais, „taškų“, kur parduodamos varlės, Alytuje apstu. – Pavyzdžiui, užvakar atėjo draugė ir sako: „Einame į „Eurinę“, mačiau naujų varlių.“ Ir ten jos po 4 Lt parduodamos. Tai aš ir nusipirkau šešias.“
Tikrų varlių privengia
Tačiau tikrų varlių Gražina bijo. „Kaip jūs nebijote šių, juk kai kurios – labai panašios į tikras“, – paklausiau. „O tai kas – ji labai maloni! Man visos varlytės malonios“, – nusišypso kolekcininkė ir paglosto raupsuotos rupūžės prototipą. Kiekviena varlė Gražinai savaip įdomi ir nė viena nebaisi – dėl to, kad netikra.
Tiesa, moteris domisi ir tikromis varlėmis, bet tik žiūrėdama televizorių. „Per „Discovery“ kanalą pažiūriu, kokių yra – ir žalių, ir raudonų, ir kenksmingų, ir nekenksmingų. Įdomu apie jas sužinoti“, – pasakoja moteris. Tarp savo eksponatų ji randa ir labai panašių į matytas laidose.
Gražina su vyru juokauja, kad ant buto durų reikėtų pakabinti skelbimą: „Varlių muziejus. Įėjimas – viena varlė.“ Gal taip kolekcija iki kelių tūkstančių padidėtų?
 |
