„Visi penki kelionės metu įvykę susitikimai, visi penki momentai buvo nepaprastai svarbūs, nors ko gero susitikimas katedroje su kunigais ir paskutinis susitikimas su jaunimu, žiūrint iš jausmų, emocijų perspektyvos, paliko didžiausią įspūdį ir popiežiui, ir susitikimų dalyviams. Neveltui abiem šiais atvejais Pranciškus atidėjo į šalį parengtų kalbų tekstus ir kalbėjo ekspromtu, spontaniškai, intensyviai“, – sake F. Lombardi.
„Tačiau šių dviejų susitikimų intensyvumas neturėtų atitraukti dėmesio nuo kitų susitikimų, kurie irgi buvo labai gilūs ir svarbūs. Eucharistijos šventimas su Sarajevo katalikų bendruomenė buvo centrinis visos šios kelionės įvykis. Labai svarbus buvo ir tarpreliginis susitikimas. Jis buvo labai aukšto lygio. Šalies religinėms bendruomenėms atstovavo pagrindiniai jų lyderiai.
Popiežiui šia proga pristatyta Bosnijoje ir Hercegovinoje po karo įkurtos Tarpreliginio dialogo tarybos veikla yra labai svarbi dabartiniu šalies visuomenės gyvenimo laikotarpiu. Jos darbas tęsiamas ir visi puikiai suvokia kaip svarbu, kad skirtingas tikybas išpažįstanti visuomenė darniai sutartų ir savo santarvę pagrįstų iš savo tikėjimo tekančiomis vertybėmis. Svarbu, kad šalies vienybė būtų kuriama ne tik ant politinių ir ekonominių pamatų, bet kad taip pat remtųsi skirtingas tikybas išpažįstančių tikinčiųjų tarpusavio sutarimu“, – tęsė Vatikano spaudos salės vadovas.
„Popiežius tai asmuo, kuris ne tik žodžiais, bet taip pat savo buvimu skatina susitikimo kultūrą, – kalbėjo t. Lombardi. Taip pat ir šiuo atveju, buvo svarbus ne tik jo kalbų turinys, bet ir pats jo buvimas, jo asmuo. Jis juk yra religinis lyderis, kurį gerbia visos dabartinio pasaulio tautos. Tad jau vien jo buvimas yra padrąsinimas tose situacijose, kuriose susiduriama su sunkumais. Tai labai svarbu Bosnijos ir Hercegovinos kontekste, šalyje, kuri neseniai išėjusi iš sunkios karo patirties, trokšta susikurti taikią ateitį.
Šis vilties momentas buvo ypatingai jaučiamas susitikime su kunigais ir vienuoliais, kuriuos popiežius kvietė į vilties skelbimą orientuoti visą sielovadą, ir susitikime su jaunimu, kurį popiežius pavadino savo šalies viltimi. Popiežiaus skelbta taikos ir dialogo žinia ypatingai svarbi Sarajevo mieste. Daugeliui žmonių jis buvo tapęs karo ir nesantaikos simboliu. Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų nuo karo, miestas jau gerokai pasikeitęs, atstatytas. Tačiau svarbu, kad ir pasaulio sąmonėje šis miestas virstų susitaikinimo ir darniai sugyvenančių skirtingas tikybų ir skirtingų tautybių žmonių miestu.“
