„Jei vaikai tampa gyvenimo tikslu, mes prisirišame prie savo vaikų ir tiesiog sugadiname jiems gyvenimą – nesvarbu, kiek jiems metų. Mes gadiname, kai jiems penkeri, gadiname, kai jiems 15, ir gadiname, kai jiems 35-eri“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė V. Arvasevičius.
Mes gadiname, kai jiems penkeri, gadiname, kai jiems 15, ir gadiname, kai jiems 35-eri.
Pasak jo, prisirišimas reiškia tai, kad žmonės turi tam tikrų lūkesčių, kaip vaikai elgsis, kokios sėkmės pasieks, kur jie turėtų mokytis, ką jie turėtų dirbti, kiek uždirbti, kaip elgtis savo šeimose, kaip bendrauti su savo nuosavais vaikais. Toks prisirišimas, anot jo, įvyksta todėl, kad žmonės neturi laimės šaltinio.
„Žiūrint per vedinę prizmę, vaikus kviečiamės į savo šeimą tam, kad jiems primintume apie Dievą, nėra kito tikslo. Ne tam, kad jie taptų gerais žmonėmis. Tam, kad jie prisimintų, kad šis pasaulis nėra ta tikroji vieta, mūsų tikroji buveinė. Mes nesame šitie kūnai. Šis pasaulis skirtas kūnams, tačiau ne sieloms. Mes vaikams turime pranešti apie tai, kad sielos gyvena kitur – tai yra dvasinis pasaulis, aukščiausias tikslas“, – kalbėjo jis.
Šis pasaulis skirtas kūnams, tačiau ne sieloms. Mes vaikams turime pranešti apie tai, kad sielos gyvena kitur – tai yra dvasinis pasaulis, aukščiausias tikslas.
Pasak vedų praktiko, žmonės patiria labai daug kančių, kai savo vaikus, jų auginimą ir vaikų buvimą laimingais mato kaip savo gyvenimo tikslus.
„Jie neleidžia vaikams patirti nesėkmių, nelaimių. Ypač senyvo amžiaus tėvai, matydami prasmę tik savo vaikuose, labai kenčia, kai vaikams nesiseka, o šiame pasaulyje kartais sekasi, kartais nesiseka. Tas prisirišimas prie vaikų, kad vaikai yra mano tikslas, neleidžia senyvam žmogui apsidairyti, kad jų nuosavas egzaminas artėja. Tai sukelia labai dideles kančias“, – sakė V. Arvasevičius.
Anot jo, po to, kai vaikai jau gali rūpintis savimi, tėvai turi užsiimti savimi ir žiūrėti, dėl ko jie patys iš tiesų gyvena.
