Tyrinėdami šios gerai pažįstamos planetos atmosferą per itin retą astronominį reiškinį, mokslininkai tikisi sužinoti, kaip būtų galima nustatyti aplink tolimas žvaigždes skriejančių egzoplanetų atmosferos sudėtį, kai jos praslenka priešais savo centrinį šviesulį.
„Tolimose žvaigždėse stebima daugybė tokių reiškinių. Bėda ta, jog šios žvaigždės tėra šviesos taškeliai, nes jos yra labai toli, todėl neįmanoma stebėti, kas iš tiesų vyksta“, – žurnalo „Sky and Telescope“ redaktorius astronomas Alanas MacRobertas sakė naujienų agentūrai AFP.
Tačiau Veneros tranzitas, kuris Žemėje vėl bus stebimas tik po 105 metų (2117-aisiais), suteikia galimybę išmėginti metodus, leidžiančius nustatyti planetos atmosferos sudėtį pagal jos sukeliamus žvaigždės skleidžiamos šviesos spektro pokyčius.
„Mintis ta, jog dalis žvaigždės šviesos kerta planetos atmosferą, ir atmosfera palieka savo pėdsaką šioje mažytėje žvaigždės šviesos dalyje“, – aiškino A.MacRobertas.
„Jeigu būtų įmanoma atskirti šią (dalį) nuo kitos žvaigždės šviesos – analizuojant šviesą prieš, per ir po tranzito bei nagrinėjant skirtumus, būtų galima išties šį tą pasakyti apie planetos atmosferą, – pridūrė jis. – Ir tai yra absoliučiai ties mūsų dienų technologijų galimybių riba.“
Tranzito pradžia bus stebima Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje bei Pietų Amerikos šiaurinėje dalyje birželio 5-osios vakarą, jeigu tik dangaus nedengs debesys. Tranzito pabaigos šiuose regionuose nesimatys, nes saulė iki to laiko nusileis.
Veneros tranzitas nuo pradžios iki pabaigos galės būti stebimas Rytų Azijoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje.
Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje matysis tik tranzito pabaiga, saulei tekant birželio 6-ąją.
Tačiau stebint saulę plika akimi galima apakti arba patirti skausmingų nuolatinių akių pažeidimų, todėl šį retą reiškinį norintiems pamatyti žmonėms būtina pasirūpinti tinkamais saulės filtrais.
Jie gali tikėtis pamatyti mažyti juodą tašką, kertantį Saulės diską.
Pasaulio astronomai Visatoje uoliai ieško iš uolienų sudarytų į Žemę panašių planetų, kurios skrietų gyvybei palankioje – nei per karštoje, nei per šaltoje – zonoje, turinčių atitinkamos sudėties atmosferą ir skysto vandens. Manoma, kad tokios planetos gali būti tinkamos į žemiškąją panašiai gyvybei.
Ekspertų nuomone, mūsų galaktikoje esama milijardų iš uolienų sudarytų planetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė. Daugumos jų žmonės dar nėra atradę, o šios planetos skrieja taip toli, kad jų neįmanoma pasiekti, naudojant dabartines kosminių skrydžių technologijas.
Naujausiame kataloge, kurį kovą paskelbė JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Keplerio kosminio teleskopo mokslinė grupė, išvardyta 2 321 tikėtinai atrasta planeta. Jos skrieja aplink 1 790 žvaigždžių.
NASA duomenimis, dešimt iš 46 planetų, galimai skriejančių gyvybei tinkamoje zonoje, kurioje gali egzistuoti skystas vanduo, pagal dydį yra panašios į Žemę. Tačiau apie šių planetų atmosferos sudėtį turima labai mažai informacijos.
Nors Venera, kuri yra antroji planeta nuo Saulės, yra pernelyg karšta, kad joje galėtų egzistuoti gyvybė, ir turi tankią, anglies dvideginio turtingą atmosferą, jos tranzito per Saulės diską stebėjimai gali suteikti mokslui svarbių duomenų.
„Faktas, jos Venera nėra gyvybei tinkamoje zonoje, iš tiesų nėra svarbus, – sakė Amerikos astronomijos draugijos narys Rickas Feinbergas. – Veneros tranzitas mums suteikia galimybę itin išsamiai ištyrinėti tai, ką stebime per daug didesnį atstumą, ir suteikia daugiau pasitikėjimo mūsų galimybėmis interpretuoti gaunamus signalus.“
R.Feinbergas pridūrė, kad geriausias laikas tranzitui stebėti – pirmosios ir paskutinės 20 minučių, kai saulės šviesa sklinda per Veneros atmosferą ir sudaro plonytę juostelę aplink planetą.
JAV Nacionalinė Saulės observatorija (NSO), įsikūrusi Arizonos mieste Tusone, Veneros tranzitą stebės ir duomenis rinks teleskopais, esančiais Arizonoje, Naujojoje Meksikoje, Kalifornijoje, Havajuose, Australijoje ir Indijoje.
„Tai mums padės sukalibruoti kelis skirtingus prietaisus ir ieškoti atmosferą turinčių egzoplanetų“, – sakė NSO Integruotosios sinoptinės programos direktorius Frankas Hillas.
Pasak jo, XVIII ir XIX amžiuje astronomai stebėdami planetų tranzitus tiksliau apskaičiavo atstumą nuo Žemės iki Saulės.
„Dabar mes tiksliai žinome šį skaičių, tačiau tranzitai tebėra naudingi“, – aiškino jis.
Daugiau informacijos apie šį reiškinį galima rasti internete (http://venustransit.nso.edu, www.transit-of-venus.org.uk, http://venustransit.nasa.gov/transitofvenus/, http://eclipse.gsfc.nasa.gov/OH/transit12.html, http://blogs.esa.int/venustransit/)
SAUGUMAS – SVARBIAUSIA! Stebėdami Saulę, naudokite tinkamus šviesos filtrus, kad nenukentėtų rega.
