Kai jaučiasi laimingas, šoka po kriokliu. Atsistoja kalvos papėdėje, ritmingai mindžikuoja ir svaido akmenis. Kartais lijana nusileidžia iki pat krintančio vandens srauto. Ekstazės apimtas šoka gal ketvirtį valandos. Išliejęs jausmus atsisėda ir ilgai spokso į krintančio vandens purslus. Laukia, kol išdžius kailis, paskui grįžta į savąją šimpanzių šeimą.
Šokti iš džiaugsmo sugeba ne tiktai artimai giminingos mums šimpanzės. Paukščiai, vilkai ar delfinai taip pat gali turėti emocijų – jausti baimę, užuojautą, liūdesį ir euforiją. Biologai pateikia vis daugiau įrodymų, jog daugelis bruožų, kuriuos manėme esant būdingus tiktai mums, atsispindi lyg veidrodyje gauruotų, sparnuotų ar galvakojų gyvių pasaulyje.
„Mus irgi sukūrė evoliucija ir savo ryšių su gyvūnų pasauliu negalime neigti, – tvirtina profesorius Piotras Tryjanovskis iš Adomo Mickevičiaus universiteto Poznanėje. – Gebėjimai, kuriais didžiuojasi homo sapiens, pirmiausia pasireiškė artimesniems ar tolimesniems jo protėviams. Po to gamta tik tobulino juos, kol pagaliau įtvirtino mums naudingiausią versiją.“
Ir gyvūnų bendravimo būdai yra sudėtingesni, negu iki šiol atrodė. Labiausiai išsivysčiusios beždžionės sugeba jungti garsus į ilgesnius kalbos elementus – tarsi kalbėtų sakiniais. Beždžionės Cercopithecus campbelli iš Dramblio Kaulo Kranto perspėja apie pavojų ir apie atskrendantį erelį signalizuoja kitaip negu apie sėlinantį gepardą. Prie tų garsų gali pridurti būdingą atbalsį „bum“, o tai reiškia, kad pavojus nedidelis – plėšrūnas toli arba jo dar nematyti, bet jau girdėti šakų traškėjimas.
Visų rūšių gyvūnai turi savai grupei būdingų įpročių; dažniausiai jų mokosi stebėdami ir mėgdžiodami, o patirtį perduoda kitoms kartoms. Laukiniai gyvūnai nuolatos įgyja naujų sugebėjimų, daro savotiškus atradimus, kaip, pavyzdžiui, Japonijos makakos, gyvenančios Košimos saloje. Jos garsėja tuo, kad prieš ėsdamos saldžiąsias bulves visada jas plauna. Šito išmoko iš protėvių. 1952 metais mokslininkai eksperimentuodami mesdavo joms daržovių ant žemės ir stebėdavo beždžionių elgesį. Makakos labai nemėgsta, kai tarp dantų girgžda smėlis, tad mėgindavo valyti bulves letenomis. Vieną dieną kažkuriai patelei kilo kita idėja – nuplovė daržovę jūroje. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė kelios kitos beždžionės. Dabar nė vieno novatoriaus nebėra gyvo, bet įprotis plauti saldžiąsias bulves liko ir beždžionių bendruomenė juo naudojasi.
Daugelis gyvūnų stebina supratingumu ir išradingumu. Yra ir tokių, kurie geba mąstyti panašiai kaip mes. Pasirodo, Pietų Afrikos beždžionės kapucinai gali simboliškai mąstyti ir praktiškai tuo naudojasi. Toks neseniai italų mokslininkų Nacionaliniame tyrimų centre Romoje atlikto eksperimento rezultatas. Beždžionės buvo mokomos, kad įvairių rūšių maistą atitinka skirtingos formos ir dydžio žetonai. Kai tik jos galėdavo rinktis maistą, visada mokėdavo mokslininkams žetonais, skirtais skaniausiems kąsniams. Beždžionės sutrikdavo, kai turėdavo per daug žetonų. Tada jos pasirinkdavo sau nenaudingą variantą.
Ir gyvūnų bendravimo būdai yra sudėtingesni, negu iki šiol atrodė. Labiausiai išsivysčiusios beždžionės sugeba jungti garsus į ilgesnius kalbos elementus – tarsi kalbėtų sakiniais. Beždžionės Cercopithecus campbelli iš Dramblio Kaulo Kranto perspėja apie pavojų ir apie atskrendantį erelį signalizuoja kitaip negu apie sėlinantį gepardą. Prie tų garsų gali pridurti būdingą atbalsį „bum“, o tai reiškia, kad pavojus nedidelis – plėšrūnas toli arba jo dar nematyti, bet jau girdėti šakų traškėjimas. Pasak mokslininkų, tas garsas atitinka mūsų vartojamą tikimybės laipsnio apibūdinimą, pavyzdžiui, „tarytum“ arba „gali būti, kad“. Dar komplikuotesni baltanosių šios rūšies beždžionių perspėjimo riksmai. Jie pateikia net trejopą informaciją: kas yra perspėjantysis, kokį pavojų pastebėjo ir ar ketina sprukti.
Nors nestebina faktas, kad žinduoliai turi charakterį – tą žino kiekvienas šuns arba katino savininkas, bet bestuburių, tokių kaip aštuonkojai, individualybės pasireiškimas gali apstulbinti. Būtent šių gyvūnų būdas geriausiai ir ištyrinėtas. Pavyzdžiui, trys aštuonkojai, gyvenantys Sietlo akvariume. Didžiulė, vienuolika kilogramų sverianti Ramiojo vandenyno aštuonkojė Emily buvo tokia drovi, jog išvydusi globėjus slėpdavosi už pertvaros akvariume. Pikčiurna Lukrecija naikino savojo akvariumo įrangą ir apipurkšdavo vandeniu besiartinančius globėjus. Tuo metu Larry liesdavo ir glostydavo savo aštuoniomis rankomis jį maitinančius žmones. Elgdavosi taip įžūliai, kad jeigu tai būtų žmogus, tikriausiai sulauktų kaltinimo priekabiavimu.
Daugelio gyvūnų elgesio tyrimai akivaizdžiai rodo, kad kiekvienas iš jų, net ir tos pačios rūšies, yra kitoks ir išskirtinis.
