Kad ir kaip keistai tai skamba, tačiau matematiniai skaičiavimai rodo, jog žmogaus gyvenimo visiškai pakanka skrydžiui iki Visatos galo ir sugrįžimui namo. Priminsime, jog dabartinio mokslo žiniomis, atstumas nuo vieno Visatos krašto iki kito siekia apie 93 milijardus šviesmečių. Vadinasi, išskridus iš Visatos centro, jos kažkurį kraštą pasiektume per 45-50 milijardų metų, jei skristume šviesos greičiu.
Tačiau tik tuo atveju, jei Visata daugiau nebesiplėstų. Tačiau ji ne tik toliau plečiasi, bet ir plečiasi greitėdama. Kodėl taip yra niekas tiksliai nežino – galbūt tai lemia paslaptinga tamsioji energija, o galbūt kitos priežastys. Kad ir kaip ten būtų, tai jau atskira kalba.
Jeigu teoriškai pasiekti Visatos kraštą galima skrendant visomis kryptimis, sugrįžti į Žemę būtų labai sudėtinga.
Nežiūrint priežasčių, lemiančių Visatos plėtimosi pagreitį, kelionei į pasaulio kraštą šis reiškinys gali sukelti nemažų problemų – tolimojoje ateityje Visatos plėtimosi greitis viršys šviesos greitį ir mūsų jau nebepasieks jokia tolimųjų žvaigždžių šviesa. Tuo pačiu, net ir pasiekę šviesos greitį, mes jau iki Visatos krašto nebenuskrisime – jis bėgs nuo mūsų greičiau, nei galėtume pavyti.
Australijos mokslininkė Juliana Kwan mano, jog šie reiškiniai yra svarbiausi, lemiantys Visatos pažinimo galimybes. Tačiau kol kas kosminis laivas, galintis įsibėgėti iki teorinio 99,9 proc. šviesos greičio galėtų pasiekti Visatos kraštą. Ir kas svarbiausią, per vieno žmogaus gyvenimo trukmę, kuri, sakykime, siekia 70-80 metų.
Jeigu erdvėlaivis greitėtų apytiksliai 9 m/s2 pagreičiu (kas apytiksliai lygu laisvajam kritimo pagreičiui Žemėje), mokslininkės paskaičiavimu, erdvėlaivis apytiksliai per 30 metų pasiektų praktiškai šviesos greitį ir prie Visatos krašto priartėtų per 99 proc.. Tiesa, viena nedidelė smulkmena – mokslinė skaičiavimus atliko įvertindama Einšteino reliatyvumo teorijos postulatus, kurie aiškina, jog kuo didesniu greičiu juda sistema, tuo lėčiau joje eina laikas atžvilgiu nejudančios sistemos. Vadinasi, 30 metų praeis laive esančiam astronautui, o Žemėje tuo metu prabėgs milijardai metų.
Tačiau ši kelionė „ten ir atgal“ nebūtų labai lengva net ir tokiu teoriniu atveju. Jeigu teoriškai pasiekti Visatos kraštą galima skrendant visomis kryptimis, sugrįžti į Žemę būtų labai sudėtinga. Mažiausias maršruto skaičiavimo netikslumas, klaidingai įvertinti Visatos materijos netolygumai, bent kiek netikslus stabdymo laiko suradimas ir erdvėlaivis ne tik kad prasilenks su Žeme, bet gali iš viso nepataikyti net į gimtąją galaktiką.
Tad pasiekus Visatos kraštą, apie grįžimą į Žemę turbūt neverta iš viso galvoti – jei astronautui sugrįžimo metu būtų praėję 60 gyvenimo metų, tai Žemėje nuo jo išvykimo prabėgtų apie 70 milijardų metų. Po tiek metų astronautas jau nerastų ne tik kad žmonijos pėdsakų, bet ir visos planetos su visa Saulės sistema – mūsų gimtoji žvaigždė jau po 5 milijardų metų ims plėstis ir virsti raudonąja milžine. Kas bus po to, lieka tik spėlioti, tačiau artimiausioms Saulės planetoms išgyventi yra labai nedaug galimybių.
