Didžiąją gyvenimo dalį lašalai praleidžia kaip vandenyje gyvenančios besparnės lervos. Dar būdami lervomis, lašalai pasimaitina iki soties, o virtę suaugėliais, burnos tiesiog nebeturi. Maitintis suaugėliams juk nėra kada – jie gyvena labai trumpai, todėl skuba ieškoti sau poros. Milžiniškas lašalų pulkas pakyla virš vandens vienai kitai nakčiai, o netrukus viskas grįžta į seną ritmą.
Susiporavę jie skuba dėti kiaušinėlius, o tada – išsekę krinta ant žemės. Ne šiaip sau ir lotyniškai jie vadinami ephemeroptera – jų pasirodymas sausumoje labai efemeriškas, bet įspūdingas.
„Kartais jų būna tiek daug, kad eidama per grindinį neberandu vietos kojai pastatyti jų netraiškydama. Gaila ir žiauru, bet ryte jie visi bus mirę. Vilniuje ypač daug lašalų būna netoli Šilo tilto, vos mažiau – prie Žaliojo“, – rašo 15min redakcijai VU studentai gamtininkai.
Anot jų, praėjusią ir, galbūt, ateinančią naktį, galima pamatyti kaip lašalai pirmą ir paskutinį kart pakyla skrydžiui.
