– Ponia Elena, ar tiesa, kad esate vyriausia Poškonių krašto gyventoja?
– Iš tikrųjų yra dar vienas žmogus, bet vyriškos giminės. O aš esu pati vyriausia Poškonių kaime. Taip mane ir vadina: Poškonių bobute. Ir visa apylinkė mane žino, nei vardo, nei pavardės nereikia.
– Kai Jūs prisimenate savo kaimą vaikystėje ir palyginate su dabartiniu, kaip jis keitėsi?
– Labai gerai prisimenu, kaip karves ganiau maža būdama. Septynerių metų jau turėjau karves ganyti. Ganė ir vyresni truputį, tai skriaudė mane.
Jei neidavau jų karvių perrišti, tai surišdavo du aukštus, lieknus berželius, ant tų berželių mane pasodindavo ir pririšdavo. Ir paleisdavo tuos berželius, o kai jie atsilenkdavo, aš atsidurdavau labai aukštai.
Kadaise buvo tokia mada, kad iš kožno namo ėjo piemuo. Jei karvę turi žmogus, vieną, ar dvi, tai iš to namo ėjo piemuo karvės ganyti. Susirinkdavo daug piemenų, nes pas mus buvo 24 pirkios, o aš buvau pati mažiausia, mane daugiausiai ir skriaudė. Jei neidavau jų karvių perrišti, tai surišdavo du aukštus, lieknus berželius, ant tų berželių mane pasodindavo ir pririšdavo. Ir paleisdavo tuos berželius, o kai jie atsilenkdavo, aš atsidurdavau labai aukštai. Tada aš išsigąsdavau, pradėdavau verkti, sakydavau: nedarykit daugiau taip, eisiu perrišti jūsų karvių.
Arba, būdavo, po lietaus toks didelis klanas. Jei neperrišdavau jų karvių, mane susupdavo į tokią paklotę, ir klanan įmesdavo. Tai daugiausiai prisimenu karvės ganymą. O, kai paūgėjau, kada tėvelio nebuvo, prisieidavo man pas žmones eiti. Iš pradžių eidavau karves ganyti, paskui jau ir pjauti išmokau.
Bet, palyginus su dabartiniu metu, tada buvo daug sunkiau. Dirbti daug sunkiau buvo, ir žmonės blogiau gyveno, negu dabar, bet buvo daug linksmiau. Žmonės buvo meilūs vieni kitiems, draugiški. Jei išeiginėm dienom pareini iš bažnyčios, pavakarėn vasaros metu visi susirenka. Jaunimas dainuoja, moterys kalba apie savo darbus, ką jau padarė, ką dar turi daryt. Kažkaip buvo linksma. Dabar žmonės sotūs ir apsirengę geriau, ir pavalgę geriau, negu anais laikais, bet kažkokie labai niūrūs, kažkokie gobšūs, pavydūs, pikti. Negalima pasakyti, kad dabar žmogus kažkuo patenkintas. Visiem kažko trūksta, visiem kažko maža, ir kaimynais skundžiasi, ir valdžia. Kažko trūksta ir trūksta tam žmogui.
Kadaise, būdavo, moterys eina miškan uogų ar tai grybų rinkt, tai išeina viena moteris iš galo kaimo ir šaukia: Ona, Maryte, einam jau miškan! Imsi vaikus, ar viena eini? Nu, sako, vaikus paimsiu, tegul ir vaikai kokią uogytę nurenka. Ir einam taip per mišką, uogas renkam. O dabar išeina moteriškė uogaut, jeigu iš paskos aš einu, ji mane pastebi, tai taip stengiasi pasprukt į krūmus, pasislėpt, kad nepamatyčiau, kur ji eina...
– Ponia Elena, čia visur aplink Baltarusija, čia daug žmonių kalba lenkiškai, o Jūs taip gražiai kalbate lietuviškai. Kaip čia taip susiklostė?
– Mūsų kaime, galima sakyti, pusėje apylinkės nuo seniausių laikų vien lietuviai buvo. Po to jau susimaišė žmonės, kai pradėjo ženytis. [...] Tie, kurie lietuviškai šneka, čia vadinami žagūnais. Bet gudai ir žagūnai sutaria, visada gyveno taikiai, nesvarbu, ar rusai, ar baltarusiai, ar lenkai. O dabar pas mus kaime ko tik nėra: ir gruzinų, ir armėnų, ir žydų, ir romų, ko tik nori. Bet nieko, jokio prieštaravimo nėra, visi draugiškai gyvena.
Aš žoleles pradėjau rinkti jau būdama suaugusi, bet apie jas sužinojau iš senų senų žmonių.
– Ponia Elena, Jūs renkat žoleles, pas Jus netgi studentai važiuoja, kad parodytumėt, ką rinkti, kaip džiovinti. Kaip susidomėjote žolelėmis?
– Aš žoleles pradėjau rinkti jau būdama suaugusi, bet apie jas sužinojau iš senų senų žmonių. Buvo tokia močiutė Anelė. Ji buvo labai geros širdies moteriškė. Kai buvau maža, eidavom mes uogaut, ar grybaut, ji pamato kokią gėlytę, pasilenkia, nuskina, sako: vaikeli, ar tu žinai, kokia čia gėlytė? Reikia tokių gėlyčių pririnkti ir tokią, ir tokią ligą gydyti. Ir vėl einam, ir vėl ji randa kokią gėlytę, ir vėl nutraukia, parodo. Iš jos aš ir išmokau. Tokių moteriškių buvo kelios.
– Kiek laiko dabar praleidžiate miške?
– Aš į savaitę anksčiau galėjau eiti ir tris, ir keturis kartus, o dabar tik dvi dienas per savaitę išeinu. Jei pavaikštau visą dieną, tai dvi–tris dienas turiu pailsėti. Anksčiau, kol vaikai buvo maži, daugiausia buvau namuose, nelabai tų žolių rinkau, nebent grybaudama ar uogaudama. O, kai vaikai užaugo, aš pasenau, pradėjau rinkti. Iš pradžių po truputį, tik sau, o paskui ir daugiau. O kai su studentais pradėjau vaikščiot, tai jau ir jiem padalinu, ir visiem.
– Dabar žmonės labai linkę emigruoti, išvažiuoja iš Lietuvos. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra?
– Maža tvarkos pas mus. O maža tvarkos todėl, kad ir Seimas yra surinktas, bet, mano manymu, nė vienas žmogus neturi tokios meilės tėvynei, kad padaryt, surinkt, kad iš šalies matytų, kad kas nors daroma. O jie tarpusavy barasi kaip kokios kaimo bobos. Nėra, mano manymu, nei vieno žmogaus, kuris organizuotų, darytų taip, kad mūsų šalyje būtų geriau. O taip visur palaida, kas ką nori, tas tą daro, dėl to žmonės ir važiuoja.
Kad žmonės turėtų čia darbą, kad už jį sumokėtų kaip reikia, niekas iš čia nevažiuotų. O tuo labiau, kad tokia atmosfera, kad gobšumas paplito per daug. Maža tvarkos, maža.
– Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Ko Lietuvai palinkėtumėt šimtmečio proga?
– Kad Lietuvos žmonės pasidarytų geresni, numestų tą gobšumo rūbą, pradėtų vieni kitiems dalyti meilę, šilumą, ir kad mylėtų tėvynę iš visos širdies, tada jiems ir Dievas padės.
