Be to, tikina jis, Bažnyčia niekada nenustato kažkokių mokesčių – žmogus už kursus galėtų palikti nebent savanorišką auką.
Vyskupas: nuskaidrins žmogaus sielą
Susirūpinę tėvai virtualioje erdvėje diskutuoja apie numatomus privalomus kursus tėvams ir krikštatėviams prieš krikštijant vaiką, be to, nurodoma, kad kursus reikės lankyti visus metus. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis LRT RADIJUI patvirtino, kad apie tai kalbama, bet konkrečių nurodymų kol kas nėra.
Paklaustas, ar privalomi kursai dar labiau neatitolins žmonių nuo tikėjimo, vyskupas sako, kad pirmiausia reikia pagalvoti, ką reiškia būti kataliku.
„Manau, kad nereikia baimintis dėl tų kursų. Reikia galvoti apie tai, kad krikšto sakramentas yra pirmas sakramentas, kurį priima vaikutis. Ir kuo greičiau jis tampa Dievo vaiku, Bažnyčios nariu ir amžino gyvenimo paveldėtoju, tuo ramiau tėvams, nes šeima gauna dvasinės stiprybės“, – tikina vyskupas.
Be to, mano E. Bartulis, tokie kursai ruoš tėvus ateičiai: „Kadangi tai galbūt kai kam buvo pirmas vaikutis, kursai padės galvoti apie ateitį ir nepadaryti klaidų. Juk šeimos labai kenčia, kai padaro klaidą – atsisakiusios vieno ar kito kūdikio, paskui visą gyvenimą labai skaudžiai išgyvena.“
Paklaustas, ar privalomi kursai dar labiau neatitolins žmonių nuo tikėjimo, vyskupas sako, kad pirmiausia reikia pagalvoti, ką reiškia būti kataliku. „Didžiausia laimė yra mylėti šaltinį, iš kurio plaukia tikroji meilė į šeimą, į vaikus, į gyvenimą. [...] gyventi meilės šaltinio artumoje yra didžiausia laimė, o prarasti šį šaltinį tai didžiausia nelaimė žmogaus gyvenime“, – kalba E. Bartulis.
O jei krikštatėviai yra netikintys žmonės, vyskupo pastebėjimu, pasiruošimo laikotarpis kaip tik bus labai naudingas, nes nėra netikinčių žmonių – yra tik nesuprantantys arba tikintys tuo, kuo nereikia tikėti: „Todėl manau, kad šis laikotarpis kaip tik nuskaidrins žmogaus sielą, kad jis pažintų tikrąjį meilės šaltinį ir gyventų jo šviesoje.“
Į pastabą, kad žmones baugina tai, jog kursai bus ilgoki ir už juos reikės mokėti, E. Bartulis atsako, kad Bažnyčia „niekada šitų dalykų nenustato ir nesako, kad reikės taip ar taip“. „Galvojame apie tai, kad turime susidraugauti, turime pamilti Viešpatį ir jo mokslą. To mokslo šviesoje gyvendami, žmonės išsprendžia visas problemas. O jei žmogus kada palieka auką ar ką, tai mes dėkingi. Bet mes niekada nenustatinėjame šių dalykų“, – tvirtina jis.
Filosofas: religinis sąmoningumas labai menkas
Buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas taip pat patvirtina, kad kol kas kursai – tik projektas, nes, norint juos įvesti, reikia daug darbo, daug žmonių, patalpų ir kt. Tačiau, pabrėžia jis, visiškai suprantama, kodėl apie tai kalbama: „Ir sociologinės apklausos, ir gyvenimo praktika rodo labai žemą religinį sąmoningumą. Ne tik tų žmonių, kurie toli nuo Bažnyčios, nors laiko save katalikais, bet ir tų, kurie lanko bažnyčią, meldžiasi. Bendras tikėjimo supratimas yra menkas.“
Kita vertus, pastebi filosofas, norima suformuoti naują krikštatėvio įvaizdį, nes dabartinis įvaizdis paveldėtas iš senesnių laikų ir pirmiausia siejasi su tuo, kad krikštatėvis prisimena savo krikštavaikio gimtadienį, jam ką nors padovanoja, pagloboja (jei apskritai tai daro), bet nesijaučia atsakingas už ugdymą, už pagalbą bręstant.
Nors komentarai internete rodo, kad žmonės tokiais planais nepatenkinti (manoma, jog tai pasipinigavimas ir kad tai tik atitolins žmones nuo tikėjimo), V. Ališauskas su tokia nuomone nesutinka.
„Vyskupas labai aiškiai pasakė, kad gali būti kalbama tik apie savanorišką auką, – teigia filosofas. – O jei žmonės sakosi neturį laiko, čia jau kitas klausimas. Jeigu jiems rūpi, jeigu jie nori, jie ras laiko. Žinoma, aš abejoju kiaurus metus rengiamais kursais, bet du trys susitikimai su klebonu, su katechetu būtų visiškai normalu. Jeigu jie nori būti krikštatėviais, nori jausti tikrą įsipareigojimą būsimam savo krikšto vaikui, nemanau, kad juos tai šokiruos arba atstums nuo Bažnyčios.“
