„Pirmosios skylutės atsirado dar 2008-ųjų viduryje, – pasakoja THEMIS duomenis analizuojantis Naujojo Hampšyro universiteto fizikas, profesorius Wenhui Li. – Tų metų gruodį palydovai aptiko vieną didžiulę properšą. Jos plotis keturiskart viršijo mūsų planetos skersmenį, o ilgis – net septynis kartus.“
Tyrinėdamas magnetosferos skylių susidarymo procesus, profesorius drauge su kolegomis sudarė kompiuterinį modelį, kurio rezultatai byloja, jog dvi sritys, pro kurias prasiskverbia Saulės vėjas, susiformavusios virš planetos ašigalių. Anot mokslininkų, to kaltininkėmis tapo į šiaurės pusę nukreiptos magnetinės Saulės vėjo linijos. Jos susijungė su Žemės magnetosfera, „nusileido“ ašigaliuose ir, lyg aštuonkojis savo auką, apėmė visą planetą.
Tai – vadinamosios magnetinės perkrovos. Žemę gaubiančiame magnetiniame lauke jos prarėžė milžiniškas properšas, pro kurias įsiveržė Saulės vėjo dalelės. Katastrofos būtume sulaukę neišvengiamai. Laimei, tuomet, 2008-ųjų gruodį, mūsų Saulė tyliai „snaudė“ – kitaip tariant, buvo 23-iojo Saulės aktyvumo ciklo pabaiga. Tokiu metu Saulės paviršiuje dėmių ir protuberantų beveik nebuvo. Properšos netrukus užsitraukė. Tačiau šiandien palydovai siunčia duomenis apie naujų properšų formavimąsi. O Saulė pastaraisiais mėnesiais itin nerami.
Kiek nerami? Godardo kosminio centro skaičiavimais, per artimiausius trejus metus Žemę turėtų užgriūti stipriausia per pastaruosius 150 metų magnetinė audra, kurią sukels nepaprastai galingi Saulės žybsniai. Jei Žemę gaubs skylėta magnetosfera, didžiuliai, mirtinai pavojingi plazmos kiekiai nevaržomai pateks į magnetosferos vidų ir šturmuos atmosferą. Taip gali nutikti po metų, pusantrų.
Deguonies nuotėkis
„Mūsų planetos apsauga nuo žalingos kosminės spinduliuotės gerokai apsilpo ir tebesilpsta, – konstatuoja NASA ekspertas Davidas Sibeckas. – Dėl to į kosminę erdvę ėmė tekėti deguonies srautai. Beje – vis didesniu greičiu. Per metus iš atmosferos į kosmosą nuteka maždaug 60 tūkst. tonų deguonies.“
Kodėl silpsta Žemės magnetinis laukas, mokslininkai kol kas paaiškinti negali. Pagal vieną iš versijų, galima priežastis – nestabili planetos branduolio viršutinės dalies dinamika. Ši branduolio dalis pernelyg kaitina mantiją, o tai išderina ir silpnina magnetosferą.
Neregėto galingumo geomagnetinė audra elektros energiją visoje planetoje atjungtų per 90 sekundžių. Sustotų traukiniai, liftai, pramonės įmonės, imtų kristi palydovai, lėktuvai, būtų nutrauktas vandens ir šilumos tiekimas, nutrūktų TV, radijo, navigacijos signalai, interneto, mobilusis ryšys.
Kitos versijos šalininkai laikosi nuomonės, jog Žemės magnetinį lauką silpnina besiartinantis momentas, kai vietomis susikeis magnetiniai planetos poliai. Šiuo metu šiaurinis magnetinis polius pasislenka maždaug 64 kilometrų per metus (nuo Kanados teritorijų artėja Sibiro link).
O pietinis magnetinis polius paliko Antarktidą ir juda vakarinės Australijos pakrantės link. Tačiau magnetinių polių keitimosi procesas nepaklūsta jokiems dėsniams, tad jo tiksliai numatyti beveik neįmanoma. Per milijoną metų vietomis jie gali susikeisti 5-6 kartus. O būna ir taip, kad tiek pat kartų poliai susikeičia per 10 mln. metų.
Jei dėl kokios nors sunkiai numanomos priežasties Žemės branduolys ir mangetosferos poliai taptų stabilūs (kas reikštų silpnėjimo eliminavimą), planetai vis tiek tektų nuolat atlaikyti galingus „Saulės smūgius“, nuo kurių Žemės skydas sparčiai ir smarkiai susigarankščiuotų, subliūkštų ir susisuktų, kas reikštų žymų jo susilpnėjimą.
Saulės išpuolis
Kaip viskas vyktų pesimistiškiausio scenarijaus atveju? Mokslininkai, siekdami tam pasiruošti tiek techniškai, tiek psichologiškai, mėgina modeliuoti įvykių eigą ir nustatyti silpniausias gynybos nuo tokio įvykio vietas. Amerikos mokslų akademija (angl. National Academy of Sciences, NAS) paviešino ataskaitą „Kosminio klimato grėsmės: socialinės ir ekonominės pasekmės“ (angl. – „Severe Space Weather Events – Understanding Societal and Economic Impacts“).
„Ūmaus Saulės štormo, prasiskverbusio pro Žemės magnetinio lauko skydo skyles, pasekmes galima prilyginti branduolinio karo arba susidūrimo su gigantišku asteroidu pasekmėms“, – grėsmingai perspėja kosminio klimato ekspertas ir ataskaitą ruošusio NAS komiteto vadovas iš Kolorado universiteto Danielis Bakeris. Beje, ataskaitoje nurodoma, jog galima pasaulinė katastrofa Žemę gali ištikti 2012-ųjų pabaigoje – 2013-ųjų pradžioje.
Anot ataskaitą rengusių mokslininkų, neregėto galingumo geomagnetinė audra elektros energiją visoje planetoje atjungtų per 90 sekundžių. Sustotų traukiniai, liftai, pramonės įmonės, imtų kristi palydovai, lėktuvai, būtų nutrauktas vandens ir šilumos tiekimas, nutrūktų TV, radijo, navigacijos signalai, interneto, mobilusis ryšys.
Saulės štormas smarkiai jonizuotų atmosferą, todėl sunaikintų reikšmingą dalį ozono sluoksnio ir atvertų kelią kenksmingiems ultravioletiniams spinduliams ir jonizuojančiai kosminei spinduliuotei. Pasekmės – smarkiai išaugęs onkologinių odos susirgimų ir genų mutacijų skaičius.
Jei elektromagnetinius impulsus lydės galingas gravitacijos srautas, planetos paviršiuje neišvengiami žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Staigūs Žemės elektromagnetinio lauko pokyčiai gali sudeginti elektros tiekimo infrastruktūrą, o labiausiai pažeidžiama jos dalis – transformatoriai. Vien JAV per pusantros minutės sudegtų 300 pagrindinių transformatorinių. Tai reikštų, jog be elektros energijos liktų mažiausiai 130 mln. gyventojų. Kitas valstybes paveiktų vadinamasis „vėduoklinis“ elektros energijos dingimo efektas – žemynų energetiniai tinklai yra susieti.
„Vadinamuoju „taikos metu“ gedimus likviduoti būtų galima sąlyginai greitai, – neseniai JAV sostinėje vykusioje konferencijoje tikino vyriausiasis Didžiosios Britanijos vyriausybės konsultantas mokslo klausimais Johnas Beddingtonas. – Bet jei avarija būtų masinė, pasaulinės infrastruktūros atstatymui reikėtų mažiausiai dešimtmečio ir trilijono JAV dolerių. Todėl į kosminio klimato grėsmes žvelgti derėtų nepaprastai rimtai. Saulės ramybės būsena baigiasi, o šiuolaikinės technologijos Saulės audrų atžvilgiu yra kur kas pažeidžiamesnės nei prieš keletą dešimtmečių ar, pavyzdžiui, 1859-aisiais.“
Tuomet, daugiau kaip prieš 150 metų, Žemę nusiaubė reto galingumo magnetinė audra, kokios tikimasi ir netolimoje ateityje. Paradoksalu, tačiau masinių kataklizmų tuomet buvo išvengta tik dėl to, jog technologinis civilizacijos išsivystymas buvo gana menkas. Milžiniška geomagnetinė audra tuomet pažeidė tik neseniai tiesti pradėtas telegrafo linijas. Jei toks „Saulės smūgis“ trinktelėtų dabar, grėsmė iškiltų visai su elektros energija susijusiai žmonijos infrastruktūrai.
Žinoma, galbūt mokslininkai grėsmę ir pervertina. Pavyzdžiui, smarkių nemalonumų buvo laukiama naktį į 2011-ųjų vasario 19-ąją – tada Žemę turėjo pasiekti Saulės išspjautas plazmos debesis. Tačiau nieko ypatingo neįvyko. Galbūt ramiai išgyvensime ir 2012-2013 metus?
Optimistinis požiūris
„Magnetosferoje iš tiesų retkarčiais susiformuoja skylės, o tiksliau – įdubos, – aiškina Maskvoje esančio Žemės magnetizmo, jonosferos ir radijo bangų sklidimo instituto direktoriaus pavaduotojas Valerijus Petrovas. – Tačiau tokios įdubos susiformuoja už atstumo, prilygstančio 6-10 Žemės skersmenų, taigi – maždaug už gerų 60 tūkst. km. Tai pakankamai toli nuo mūsų ir mums nekelia ypatingos grėsmės. Maža to, tos skylės galiausiai užsitraukia.“
„Kosminės kilmės spinduliuotė mums pavojinga gali būti tik tuo atveju, jei magnetinis laukas visai pradingtų, – tęsia mokslininkas. – Iš principo, tai yra įmanoma. Tačiau taip nutikti gali maždaug po keleto tūkstantmečių, magnetinių polių keitimosi metu. Tiesa, Žemės istorijoje „persimagnetinimų“ būta maždaug šimtas. Ir globalinių katastrofų jie nesukėlė. Tokį įvykį pergyveno net ir prieš 800 tūkst. metų gyvenę pirmykščiai žmonės. Žinoma, tuomet nebuvo technikos, nuo kurios dabar mes esame itin priklausomi.“
Telieka priminti, kad, mokslininkų vertinimu, naujojo Saulės aktyvumo ciklo maksimumas turėtų būti pasiektas maždaug po poros metų, 2013-iesiems įpusėjus. Tikimasi, jog aktyvumas tuomet turėtų būti truputį menkesnis už vidutinį aktyvumą piko metu. Tačiau pastarųjų mėnesių Saulės žybsniai nusiraminimo neteikia, tad atsargumo žvalgantis į vadinamąsias kosmoso orų prognozes prarasti nereikėtų.
Siūlome pasižiūrėti vaizdo įrašą (anglų k.):
