Įprasti skiepai veikia supažindindami kūną su saugiomis patogeniško mikroorganizmo ar jo dalių versijomis, taip paruošdami kūną kovai su būsimomis infekcijomis. Bet kaip ir kiti būdai, skirti sustabdyti ŽIV, skiepai žymių pergalių neiškovojo – tikriausiai ir dėl to, kad ŽIV nusitaiko ir labai susilpnina imuninės sistemos ląsteles, kurios ir turi užtikrinti stiprią gynybą.
Davidas Baltimore'as su kolegomis iš Kalifornijos technologijos instituto Pasadenoje yra tarp tyrėjų, nusprendusių imtis problemos iš visai kitos pusės.
Užuot bandę pažadinti imuninę sistemą, D.Baltimore'o komanda ją visiškai ignoravo. Jų būdas – pusiau vakcina, pusiau genų terapija paversti raumenis į galingus ŽIV antikūnių fabrikus. Kadangi raumenų ląstelių puolimas nėra numatytas ŽIV dienotvarkėje, jos gamins antikūnius netgi užsikrėtus ŽIV. Tokia strategija gali būti geresnė, nei stiprinti antikūnius gaminančią imuninę sistemą.
„Gavome poveikį, panašų į vakcinos, tačiau be jokios imuninės sistemos pagalbos“, – sako Alejandro Balazsas, D.Baltimore'o komandos narys irgi iš Kalifornijos technologijos instituto.
Komanda į nekenksmingą, peršalimo virusams giminišką adeno virusą (adeno-associated virus (AAV)) įterpė geną, gaminantį ŽIV antikūnius. Tada jais „užkrėtė“ pelės kojų raumenis.
„Pagrindinė mintis – suteikti kūnui nuosavą ŽIV antikūnių fabriką“, – apibendrino D.Baltimore'as.
Pelės antikūnį gamino visą savo gyvenimą, ir liko sveikos, nepaisant nuoširdžiausių pastangų užkrėsti jas ŽIV.
„Tikėjomės, kad pasiekus tam tikrą dozę, antikūniai nebepajėgs apsaugoti pelės, tačiau, netgi davus 100 kartų didesnę dozę, už tą, kuri užkrečia 7 iš 8 pelių, infekcija nepasireiškė“, – pasakojo A.Balazsas.
Kadangi eksperimente dalyvavusios pelės turėjo žmonių imuninę sistemą, D.Baltimore'o komanda galėjo įsitikinti, kad gydymas įveikė ŽIV anksčiau, nei pastarasis sugebėjo ją susilpninti. Tyrėjai mano, kad žmonės reaguotų panašiai į vakcinos/geno terapiją – bet to negalima žinoti užtikrintai, kol nepradėti klinikiniai bandymai.
Pelės antikūnį gamino visą savo gyvenimą, ir liko sveikos, nepaisant nuoširdžiausių pastangų užkrėsti jas ŽIV.
D.Baltimore'as sako, kad tokie bandymai galėtų prasidėti per metus ar dvejus. „Tikimės pradėti, vos tik pagaminsime klinikinio lygio medžiagas, gausime reguliavimo institucijų patvirtinimą ir suorganizuosime bandymus“, – sako jis.
Kita komanda, vadovaujama Philipo Johnsono Filadelfijos Vaikų ligoninėje (Pensilvanijos valstija), gali juos aplenkti. Ph.Johnsonas su kolegomis naudojo beveik tokią pačią strategiją prieš porą metų, apsaugodami makakas nuo SIV, beždžionių ŽIV ekvivalento.
„Džiaugiamės, kad mūsų darbas su makakomis buvo patvirtintas ir su humanizuotomis pelėmis“, – sako Ph.Johnsonas. Judame pirmyn, planuodami atlikti bandymus ir su žmonėmis.“ Bandymui Ph.Johnsono komanda irgi naudos AAV, papildytų antikūnį gaminančiu genu, injekcijas į raumenis.
D.Baltimore'o bandymai patvirtino dar kai ką: pelės raumenyse pagaminti antikūniai yra išskirtinai efektyvūs prieš ŽIV. Vadinamieji „plataus neutralizavimo antikūniai“ pirmą kartą buvo išskirti iš žmonių, ŽIV nešiotojų, 2009 metais. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad jie yra aktyvūs mažiausiai nuo 90 procentų visų žinomų ŽIV štamų.
„Šio tyrimo rezultatai liudija, kad plataus neutralizavimo antikūniai galėtų suteikti aukšto lygio apsaugą nuo ŽIV infekcijos“, – samprotauja Wayne'as Koffas, vyresnysis mokslinis Tarptautinės AIDS vakcinos iniciatyvos bendradarbis. W.Koffas sako, kad dabar žinome apie 20 plataus neutralizavimo antikūnių, iš kurių 17 buvo surasti šį rugpjūtį.
Nors pelėms buvo leidžiami AAV tik su vienos rūšies antikūnius gaminančiu genu, žmonėms galima būtų duoti platesnio veikimo apsaugą, į raumenis įšvirkščiant keletą AAV, gaminančių skirtingus antikūnius, sako D.Baltimore'as. „Nėra priežasčių, kodėl nebūtų galima gaminti du ar daugiau antikūnių tipų, naudojant daugiau AAV tuo pačiu metu.“
Lucy Dorrell iš Weatherall Molekulinės medicinos instituto Oksforde, Jungtinėje Karalystėje, sako, kad viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis susiduria įprastos ŽIV vakcinos, yra tai, kad reikia priversti kūną gaminti plataus neutralizavimo antikūnius, tad metodas, juos pristatantis „paruoštus naudojimui“, turi didelį potencialą. „Tačiau svarbiausia išsiaiškinti ar vakcina gerai veikia su žmonėmis ir ar tai bus saugu“, – sako ji.
W.Koffas pabrėžia, kad, nors naujieji rezultatai yra labai viltingi, nereikėtų apleisti ir tradicinės vakcinos kūrimo darbų. „Aptariamas metodas, savaime aišku, turėtų būti toliau tyrinėjamas, tačiau jis nepanaikina ŽIV vakcinos sukūrimo poreikio“, – sako jis. „Turėtų būti remiamos visos pastangos užkardyti ir kontroliuoti ŽIV, kuriuo vien pernai užsikrėtė 2,7 milijonai žmonių.“
Cate Hankins, vyresnioji mokslinė UNAIDS patarėja, sutinka, primindama, kad rugsėjį vykusioje „AIDS Vaccine 2011“ konferencijoje Bankoke, Tailande, lytinio elgesio modeliai parodė, jog RV 144, kol kas geriausiai veikianti tradicinė vakcina, gali užkirsti kelią tūkstančiams užsikrėtimų, nors riziką vidutiniškai sumažina tik 31 procentu.
Vakcinų istorija
1981 m. Pirmasis dokumentiškai patvirtintas AIDS atvejis.
1983 m. Prancūzų tyrėjai identifikuoja AIDS sukeliantį virusą.
1990 m. AIDS tyrėjai teigia, kad vakcina bus prieinama iki 2000-ųjų.
1998 m. Prasideda „VaxGen Aidsvax“ vakcinos bandymai.
2003 m. „Aidsvax“ vakcina nepasiteisina JAV ir Tailande. Virusas įveikė imuninę sistemą mutavus jo apvalkalo baltymui.
2007 m. Kita vakcina – šįkart sukurta „Merck“ – nepasiteisina.
2009 m. RV 144, JAV Karinės ŽIV tyrimo programos vakcina sumažina užsikrėtimo riziką 31 procentu.
2009 m. Nuo SIV beždžiones apsaugo vakcinos/geno būdas (žr. pagrindinį pasakojimą). Beždžionių raumenys pavirto SIV antikūnų „fabrikais“.
2011 m. Beždžionės apsaugomos nuo SIV, beždžionių ŽIV versijos, vakcina, pagaminta iš gyvos, bet susilpnintos SIV versijos. Tokio paties bandymo atlikimas su ŽIV laikomas pernelyg pavojingas.
2011 m. „HIV Vaccine Trials Network“ ruošiasi išbandyti HVTN 505 su homoseksualiais vyrais.
2011 m. gruodis. Raumenų vakcinos/geno terapijos būdas veikia su pelėmis, šį kartą su ŽIV.
