Ir čia man kyla dvi problemos. Net ne problemos. Tiesiog klausimai. Pirma, iki mano sūnaus vestuvių dar tikrai daug metų. Aš net nežinau, ar vaikis apskritai ves? Maža kas, šiais laikais juk daug jaunimo tiesiog susimeta ir gyvena kartu. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Kitokie laikai – kitokie papročiai.
Kitokie laikai – kitokie papročiai.
Antras – nei pats išviriau starkos, nei ją į ąžuolą supyliau, nei, pagaliau, po žeme paslėpiau. Kodėl? Tada nežinojau apie tokią tradiciją. Tai viena. Antra – nelabai tikiu, kad man pavyktų tokį gėrimą pagaminti iš pirmo karto. O jeigu pavyktų – kaip įtikinčiau pareigūnus, kad aš tik laikiausi tradicijų? Ir, aišku, tos mano žemės nėra tiek daug, kad po ja statines slėpčiau. Gerai, kad sliekų užtenka žvejybai prisikasti.
Bet labai norėčiau, kad kažkada sūnus vestų. Ir kad vestuvės nebūtų tokios, kurios tarsi ir su tradicijomis, bet ar visos jos tikrai geros? Ar tikrai reikia kelti tokį balių, po kurio visos giminės kišenėse ima vėjai švilpauti? Ir ar būtinai turi jame būti šeši karšti patiekalai? Juodų limuzinų eskortas? Kvietimai ant pasidabruoto kartono? Privalomi tostai kiekvienam svečiui? Po kurio būtinai reikia išlenkti savo taurę iki dugno? Vogti jaunąją ir kažkur slėpti? O po to ją pamiršti, kadangi pagrobėjai ėmė ir padaugino karčiųjų lašų? Susimušti jaunosios ir jaunojo svečiams? Ir pagaliau – kam karti piršlį? Apskritai, kas tas piršlys šiandien? Tiesiog giminaitis su aštriu liežuviu, kuris labai mėgsta tokią rolę? Ar tikrai tas žmogus, kuris juos supažindino?
Tradicija yra tai, kas gyva. Kas kvepia, kas turi skonį, ką norisi kartoti.
Jūs pasakysit, kad vestuvės būna kartą per gyvenimą, ir tai turi būti tokia šventė, kurią prisiminsi visą gyvenimą. Aš žiūriu į žmoną, kuri dabar nuo stalo renka užkandžių likučius. Ir žinau, kad savąsias mes tikrai prisiminsim ir tada, kai jau nieko daugiau nebeprisiminsim. Nors jos buvo studentų bendrabutyje. Svečiai dėvėjo tais pačiais kostiumais, kuriais dar vakar laikė egzaminus. Vietoje dovanų visi nešė linksmus palinkėjimus. Taip, jos truko dvi dienas. Bet tik todėl, kad žadėtas alus, kurį turėjo suorganizuoti vienas kursiokas, atkeliavo tik antrąją dieną, tai teko jo laukti. Mes nieko nekorėme, nerepetavom šešių karštų patiekalų receptų. Žiedai, kuriais apsimainėm buvo mano žmonos senelio ir mano velionės tetos.
Ir dabar, kai žiūriu į starkos etiketę ir skaitau apie pirmagimio vestuvėms skirtą šio gėrimo statinę, aš suprantu, kad tradicija nėra tik tai, kas užrašyta. Tradicija yra tai, kas gyva. Kas kvepia, kas turi skonį, ką norisi kartoti. Ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad taip norisi.
Todėl tiesiog paimu tą butelį ir nešu jį lauk. O tada užkasu žemėn, tikėdamasis, kad mano sliekai neišsigąs ir neišsilakstys. O kai mano rupūžiokas galų gale suaugs ir sugalvos vesti, tikiuosi, kad dar nebūsiu pakankamai išgveręs. Ir prisiminsiu, kur tai užkasiau. Ir sugebėsiu pats jį atkasti. O traukdamas iš žemės nelūšiu perpus.
Už tas tradicijas.
