Anksčiau manyta, kad šiuo virusu žmonės pirmąkart užsikrėtė praeito amžiaus 4-ame dešimtmetyje.
Ištyrus audinių mėginius, kuriuos surinko buvusioje Belgijos kolonijoje Konge dirbę gydytojai, nustatyta, jog lengviausiai persiduodanti žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) atmaina pradėjo sklisti tarp žmonių kažkuriuo metu tarp 1884 ir 1924 metų.
„Naujiems nešiotojams ŽIV-1 centrinėje Vakarų Afrikos dalyje persidavė gerokai anksčiau, negu buvo nustatyta AIDS pandemija“, – sakoma Didžiojoje Britanijoje leidžiamame mokslo populiarinimo žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje.
Apie AIDS visuomenė pirmąkart sužinojo 1981 metais, kai JAV gydytojai pastebėjo neįprastą jaunų homoseksualių asmenų mirtingumą Kalifornijoje ir Niujorke.
Nuo to laiko AIDS pasiglemžė mažiausiai 25 mln. žmonių gyvybes, o dar 33 mln. šiuo metu serga arba nešioja ligą sukeliantį ŽIV virusą, kuris naikina imuninės sistemos ląsteles.
ŽIV plitimo istoriją mėginantys atsekti epidemiologai iki šiol turėjo tik vieną laboratorinį mėginį, kuris buvo paimtas gerokai anksčiau, negu pastebėtas šios ligos protrūkis.
Tai legendinis kraujo mėginys ZR59, kuris 1959 metais buvo paimtas iš paciento Leopoldvilyje – dabartinėje Kinšasoje. Tuo metu šis miestas buvo Belgų Kongo, o dabar – Demokratinės Kongo Respublikos sostinė.
ŽIV yra sparčiai mutuojantis virusas – per metus pakinta maždaug 1 proc. jo genomo.
Ištyrus mutacijų spartą sukurtas „molekulinis laikrodis“, padedantis nustatyti ankstesnių ŽIV atmainų ir šio viruso pirmtako – primatų imunodeficito viruso (PIV) – mėginių amžių.
Sprendžiant iš ZR59 mėginyje aptiktų virusų genų, ŽIV tarp žmonių pradėjo plisti anksčiau nei 1940 metais.
Tačiau neseniai Kinšasos universiteto Anatomijos departamento archyve buvo surasta dar viena šios dėlionės dalis – limfmazgių audinio mėginys. 1960 metais jis buvo paimtas atliekant biopsiją vienai Kinšasos gyventojai ir užkonservuotas parafine.
Tyrimams vadovavo Tusone įsikūrusio Arizonos universiteto ekologijos ir evoliucinės biologijos katedros profesorius Michaelas Worobey.
Tarptautinė tyrėjų komanda išaiškino viruso genetinės medžiagos seką ir nustatė, kad jis priklauso ŽIV-1 atmainos M potipiui. Vėliau buvo palyginti abiejų mėginių – ZR59 ir DRC60 - daugiausiai informacijos teikiantys genomo fragmentai.
Mokslininkai nustatė didelių genetinės medžiagos skirtumų ir apskaičiavo, jog abi mėginiuose rastos viruso atmainos galėjo išsivystyti iš bendro pirmtako per maždaug 40 metų.
Kitaip sakant, pirminė viruso atmaina turėjo persiduoti žmonėms praeito šimtmečio pradžioje – maždaug 1884-1924 metais.
Straipsnio autoriai mano, jog iš pradžių virusas plito labai lėtai, tačiau vėliau ŽIV padėjo pasklisti kolonijiniais laikais prasidėjusi urbanizacija. Virusas būdavo perduodamas per lytinius santykius ir plito toliau vystantis prekybiniams ryšiams.
„Kolonijų administracinių ir prekybinių centrų, tokių kaip Kinšasa, įkūrimas ir plėtra galėjo paversti regioną ŽIV/AIDS pandemijos epicentru“, – teigia mokslininkai.
Kinšasa įkurta 1881 metais, dabartinė Kongo Respublikos sostinė Brazavilis – 1883, Kamerūno sostinė Jaundė – 1890, o Centrinės Afrikos Respublikos sostinė Bangis – 1899 metais.
Visi šie miestai buvo įkurti anksčiau arba maždaug tuo pat metu, kai žmonės pirmąkart užsikrėtė ŽIV-1 virusais, pažymi mokslininkai.
Iš pradžių šie Afrikos miestai augo lėtai. Iki 1910 metų nei viename iš jų negyveno daugiau nei 10 tūkst. žmonių.
Sukurta keletas teorijų, aiškinančių, kaip PIV iš primatų persikėlė į jų artimiausių giminaičių – žmonių – organizmus.
Manoma, kad užsikrėtusi šimpanzė galėjo įkąsti žmogui arba tokia beždžionė galėjo būti sumedžiota, o virusas pateko į gyvūno mėsą dorojusio asmens kraują per žaizdelę rankoje.
