„Esu specialistas įkvėpti žmones pokyčiams. Tai darau per paskaitas, stovyklas, sportą, socialinius tinklus, asmeniniuose susitikimuose, treniruotėse“, – sako „MyHero“ organizacijos įkūrėjas, veikiančios sistemos sportas – mityba – sąmoningumas ir daugelio kitų projektų iniciatorius. Kažkada Igno sukurtos bendruomenės jau veikia savarankiškai, su savo ideologijomis. Bet visos grandinės, kurias pradeda jis, tęsiasi. Greičiausiai, teisingo požiūrio dėka.
– Ignai, veiklos jums tikrai netrūksta, bet nusprendėte prisidėti prie nuostabaus „1000 km Širdies žygio“ projekto, kam tai?
– Tai jau senokai mintyse ir gyvenime buvęs natūralus procesas, tik atėjo laikas į tokią prasmingą veiklą įtraukti bendruomenės narius. Ir žadinti budrumą – padėti suprasti, kad ne visiems mums vienodai pasisekė, ir jeigu aš sveikas, laimingas, ir turiu galimybių padaryti laimingais kitus žmones, tai štai prašom, turite visas galimybes.
– Kas ir kaip jums pasiūlė prisijungti?
– Justina Mėlinauskaitė, kuri dirba „Mamų unijoje“ ir sportuoja pas mus „MyHero“! Kai jos galvoje gimė šis projektas, ji man atvirai prisipažino, kad kaip partnerius pamatė būtent mus. Pirmiausia, susisiekė su manimi ir aš pasiūliau susitikti. Visuomet taip gvildename idėjas, o kai įsitikiname, kad su siūlomu projektu viskas labai gerai, sutinkame įsitraukti!
– Ar dažnai dalyvaujate paramos akcijose, gal ši kažkuo ypatinga?
– Tiesą pasakius, dar tik pradedame dalyvauti. Aš esu tokios nuomonės, kad dalis įmonės pajamų turėtų būti atiduodamos paramai, bet išmintingai paramai. Štai kuo aš tikiu. Mano sprendimas dalyvauti šioje akcijoje yra akys, kodėl jos? Nes kai bendrauji su žmogumi, klausai istorijos, bendrauji iš širdies į širdį tau nebekyla dvejonių. Nekilo ir man! Aš žinau, ką reiškia žygiuoti, o kur dar 1000 kilometrų!
– Ką jums reiškia žygiavimas?
– Ieškai atsakymo – keliauk į žygį! Esu daręs tai daug kartų: ir žmones vedęs į žygius, ir siuntęs ne kartą, ir viskas su laiminga pabaiga. Todėl žygio reikšmė – atjungti protą ir įsiklausyti į savo vidinį dieviškąjį AŠ, dar žinomą kaip vidinį balsą.
– Kodėl, jūsų nuomone, žygiuoti sveika?
– Nes tai yra fizinio aktyvumo forma. Daugelis žmonių gali tai daryti ir daro! Nereikalinga įranga, gali keliauti, kur tik nori, pamatyti daug gražių vaizdų, veiksmas vyksta lauke, daug deguonies. Dar – tai daryti gali ištisus metus. Kaip gali būti nesveika!? (šypsosi).
– Kaip žmones ragintumėte žygiuoti, kad nežalotų savęs?
– Pasirinkti tinkamą aprangą, avalynę, turėti maisto, tualetinio popieriaus. Vyrus aš siunčiu eiti kuo sunkesniu keliu – pelkėmis, miškais, kalnais... Merginas kuo gražiau ir ne taip sunkiai, kad nebūtų baimės! Joms puikiai tinka pajūris. Lietus neturėtų trukdyti, tereikia nepamiršti apsiausto. Visa tai, ką patirsite gamtoje, yra natūralu ir reikia įsiklausyti, ką sako gamta ar tam tikri ženklai: gegutė, vėjas, saulė, audra…
Pradėkite nuo trumpesnių distancijų, kaip pavyzdžiui pirmam kartui 10 – 20km, paskui 30 – 40km. ir t.t. iki 100km. Leiskite sau ir savo protui pailsėti. Kelkite akis į dangų!
– Kas jums svarbiausia žygio metu? Ar stengiatės pabėgti nuo minčių?
– Man svarbiausia į žygį eiti su klausimais sau. Tada turi ką veikti, ieškai tų atsakymų. Proto atjungimas per pirmąsias valandas labai svarbus, nes, kitu atveju, jis neleidžia pasikalbėti su pačiu protingiausiu žmogumi: savimi!
Beje, stengtis nereikia, reikia daryti tam tikras praktikas, kad tikrai išlįsti iš minčių.
– Kokie jausmai apima žygiuojant įveikus dideles distancijas?
– Viskas priklauso nuo to, kaip vyksta pati kelionė. Pamenu, viename žygyje man nutrynė kojas, buvau pavargęs po visos dienos ėjimo per pelkes, miškus ir galų gale pasiklydau, telefone liko 2% baterijos, norėjosi susigaudyti, kur esu. Tuomet grįžo protas ir ėmė mane gąsdinti: kas dabar bus? Lengvai supanikavau, bet spėjau pamatyti, kad esu labai šalia namų, gal 45 minutės kelio. Tuomet jau ėjau link ten ir klausiau proto, ką jis sakė: „Tu pavargęs labai labai, kojos nutrintos, kam tau viso to reikėjo, tu išsekęs“. Bet prie pat namų pajutau euforiją, nes širdyje turėjau visus atsakymus. To užtenka.
– Pasakykite, kodėl verta ir kitiems prisijungti prie „1000 km Širdies žygio“?
– Nes gausite atsakymus, kurių trokštate. O prie prasmingos veiklos prisidėti privaloma. Man tai yra tokia tarnystės forma, kai galiu skirti savo laiką, mintis, dalį pajamų tiems žmonėms, kuriems likimas buvo negailestingas. Manau, kad prisidėjimo formų yra kur kas daugiau nei prisidėti finansiškai. Būnant profesionaliu psichologu, galima suteikti tokią pagalbą artimiesiems arba šeimos nariams; būnant aktoriumi ar dainininku, galima pakelti sergančiojo/sveikstančio nuotaiką, o tai labai rimtai prisideda prie jų atsistatymo. Linkiu visiems suprasti, kiek daug mes galime ir būti laimingiems!
