Vyriškis neatrodo agresyviai nusiteikęs, tačiau savo vardo pasakyti nenori ir į ilgesnį pokalbį, atrodo, irgi nelinkęs leistis. Netoliese stovi dar keli jauni vyrai ir mus įdėmiai stebi.
„Šitoje gatvėje parduodami narkotikai. Tai yra, švelniai sakant, ne visai legalu, – vyriškis ranka rodo į kelių šimtų metrų ilgio gatvelę, pavadintą Pusher street. – Jei tu joje fotografuosi, išėjus iš Kristijanijos tave gali pagauti policija ir atimti fotoaparatą, o vėliau, mus atpažinę pagal tavo nuotraukas, policininkai suims. Todėl fotografuoti čia negalima. Išimčių nedarome niekam."
Garsiai suabejoju, ar laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kokia ir yra Danija, policija gali štai taip paprastai gatvėje sulaikyti žmogų ir tikrinti, ką jis nufotografavo.
„Nesamonė! Čia yra laisvas miestas. Čia tikroji laisvė ir tikroji demokratija. O ten, už tų vartų, Kopenhagoje, ir visur aplinkui nėra nei laisvės, nei demokratijos. Čia tu esi laisvas ir daryk, kas tau tik šaus į galvą. Vienintelis reikalavimas čia yra – nefotografuoti Pusher street ir aplink ją", – pokalbį baigia vyriškis.
Trumpa istorija
Kristianija savo, kaip „laisvo miesto", istoriją skaičiuoja jau daugiau kaip 30 metų. „Daugelio žmonių, pradėjusių šį „eksperimentą", jau nebėra su mumis. Tačiau gyvenimo laisvėje ir miesto tikros savivaldos, pačių gyventojų tiesioginio valdymo svajonė ir įdėja vis dar gyvos", – rašoma Kristianijos gyventojų išleistoje brošiūroje, skirtoje turistams. Turistų per metus šioje unikalioje Kopenhagos vietoje apsilanko maždaug milijonas.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Vaizdas pro pastato Kristianijoje langą |
Mūsų dienomis apsilankymas Kristianijoje laikomas viena iš turistinių pramogų. Užsienyje Kristianija laikoma puikiu progresyvaus ir vis labiau liberalėjančio danų gyvenimo stiliaus prekės ženklu. Net ir daugybė Danijos verslininkų bei stambių įmonių savo svečius veža apsilankyti Kristianijoje, kad šie pamatytų kažką išskirtinio. Tai, ko nepamatysi niekur daugiau pasaulyje.
Teritorijoje, kurioje dabar įsikūrusi Kristianija, 1617 m. Danijos ir Norvegijos karalius Christianas IV įkūrė miestą, pavadintą Christianshavn, karaliaus paliepimu miestas buvo apjuostas apsauginiu pylimu. Po Kopenhagos apsiausties, įvykusios per karus su Švedija, karalius Christianas V 1682–1692 m. apsauginius pylimus sutvirtino, jie tapo tvirtove ir Kopenhagos gynybinio žiedo dalimi.
XIX a. vakariniai Kopenhagą juosiantys pylimai buvo sugriauti, pastatyti aplink Christianshavną išliko. Mūsų dienomis šie buvę Kopenhagos gynybinio žiedo įtvirtinimai laikomi vienais nuostabiausių visame pasaulyje išlikusių XVII a. gynybinių įrenginių. Dalis išlikusių pastatų ir šiandien yra saugomi kaip vertybės.
Po Antrojo pasaulinio karo Christianshavne buvo įsikūrusios Danijos kariuomenės kareivinės. Dar ir šiandien kai kurie Kristianijoje esantys pastatai juridiškai priklauso Danijos gynybos ministerijai.
Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Kariškiams išsikriausčius, kareivinių teritorija buvo saugoma kelių sargų. 1971 m. rudenį buvusiuose kareivinėse pradėjo kurtis benamiai, hipiai, alternatyvaus meno atstovai, anarchistai.
Tų pačių metų rudenį žurnalistas Jakobas Ludvigsenas, leidęs laikraštį „Hovedbladet", paskelbė straipsnį apie „laisvą teritoriją, kurioje civiliai užkariauja kariškių pamirštą miestą".
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Kristianija |
Laikraščiui „Hovedbladet" paskelbus straipsnį „Emigruokite autobusu Nr. 8", buvusias kareivines tiesiog užplūdo žmonės, nenorintys paklusti visuotinai pripažintoms visuomenės normoms ir siekiantys įgyvendinti savo „laisvės" svajones. Taip gimė Kristianija su savo vidaus taisyklėmis, ne visada paklūstančiomis Danijos Vyriausybės sprendimams, ir tiesioginiu gyventojų valdymu.
Kai valdžia atsitokėjo, ką nors pakeisti jau buvo per vėlu. Policija rengė reidus į Kristianiją, bandydama iškraustyti gyventojus iš apleistų kareivinių, tačiau visos pareigūnų pastangos buvo bevaisės. Tiesiog užimta teritorija buvo per didelė, gyventojų buvo per daug.
Net ir mūsų laikais Kristianijos gyventojai yra įsitikinę, kad valdžia siekia parduoti čia stovinčius pastatus ir tada „laisvojo miesto" teritorijoje išdygs komerciniai pastatai. Todėl į bet kokias užuominas apie teritorijos atlaisvinimą Kristianijoje reaguojama ypač skausmingai.
Mūsų laikai
Mūsų dienomis Kristianijoje nuolat gyvena apie 850 žmonių, turinčių net savo vėliavą. Tai trys geltoni taškai raudoname fone. Geltoni taškai vėliavoje simbolizuoja tris taškus virš raidės i žodyje Christiania. Bendruomenė visus reikalus sprendžia visuotiniuose gyventojų susirinkimuose, „miestas" turi nuosavą valiutą, šiuo metu „laisvojo miesto" gyventojai jau moka komunalinius mokesčius. Tačiau 30 metų trunkanti įtampa tarp kristianitų (taip patys save vadina Kristianijos gyventojai) ir oficialių institucijų išlieka, nors Kristianija šiuo metu jau turi pusiau legalų statusą (politikų valia, nepavykus jėga atlaisvinti užimtų kareivinių, Kristianija buvo pavadinta eksperimentu).
Kristianijoje galioja trys pagrindinės „jokiomis aplinkybėmis nelaužomos“ taisyklės: sunkiesiems narkotikams – ne, jokių rokerių ženklelių ar emblemų, jokio smurto (Kristianijoje draudžiami bet kokie ginklai). Neįsivaizduojama, kad mūsų lankytojai turėtų kokių nors problemų, jei laikysis šių taisyklių.Daugybė konfliktų su valdžia kyla dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis „laisvajame mieste“. Į marihuaną ir kanapes čia visuomet buvo žiūrima labai liberaliai. Kanapių dūmelis virš Kristianijos neišsisklaidė nė hipių laikais, plevena jis ir šiuo metu. Iki pat 2004 m. lengvuosius narkotikus čia toleravo net oficialūs pareigūnai.
Po Kristianijos įsikūrimo bendruomenės gyventojai nespjaudavo ir į rimtesnius kvaišalus. Tačiau 1978 m. ir 1979 m. nuo heroino perdozavimo mirė dešimt žmonių, keturi iš jų gyveno name, pavadintame Taikos arka. Šiame name vyravo antisanitarinės sąlygos, durys buvo dingusios, iš baldų kambariuose mėtėsi tik nešvarūs čiužiniai. Kristianitai nusprendė, kad padėtį reikia keisti. Todėl buvo pradėta bendradarbiauti su policija, kad ši iš Kristianijos gatvių pašalintų heroino prekeivius.
Viskas baigėsi ne taip, kaip bendruomenė planavo. Narkotikų prekeivių rankose atsidūrė su policija bendradarbiavusių kristianitų sąrašai, šie buvo priversti slėptis. Nuo to karto bendruomenės nariai su pareigūnais kategoriškai nenori turėti reikalų. O heroino prekeivius bendruomenė savo narių bendromis pastangomis vis dėlto po kiek laiko pati išstūmė iš „laisvojo miesto". Heroinas, amfetaminai, ekstazis, kokainas ir kiti stiprieji narkotikai Kristianijoje buvo uždrausti. Draudimas negaliojo kanapėms.
Maždaug 1984 m. į Kristianiją atsikraustė motociklininkų gauja, kuri išvystė plačią prekybą hašišu. Kartu su motociklininkais Kristianiją pasiekė ir jų kovos, lydimos net automatinių ginklų šūvių ir sprogimų, su kitomis gaujomis, policijos reidai, nusikalstamumo augimas. Bendruomenės nariai savo pastangomis ir vėl pasiekė, kad motociklininkai iš Kristianijos išsikraustytų.
Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Matyt, tais laikais ir buvo suformuluotos trys pagrindinės „jokiomis aplinkybėmis nelaužomos" taisyklės: sunkiesiems narkotikams – ne, jokių rokerių ženklelių ar emblemų, jokio smurto (Kristianijoje draudžiami bet kokie ginklai).
 |
| Mortos Vaitkevičiūtės nuotr./Dviratininkai Kristianijoje visada laukiami |
„Neįsivaizduojama, kad mūsų lankytojai turėtų kokių nors problemų, jei laikysis šių taisyklių", – rašoma turistams skirtoje brošiūroje.
Be šių pagrindinių taisyklių, Kristianijoje egzistuoja ir dar kelios. Čia draudžiamos bet kokios motorinės transporto priemonės (automobiliai, motociklai). Išimtis daroma tik aptarnaujantiems automobiliams (šiukšlių vežimo, automobiliams, į vietos kavinukes ir parduotuvėles atvežantiems prekes). Dviratininkai čia visada laukiami.
Kristianitai visada deklaruoja, kad jiems rūpi gamtosaugos problemos, todėl šiukšlių rūšiavimas Kristianijoje yra skatinamas.
Kasdienis gyvenimas
Kristianiją kai kurie čia apsilankę lietuviai kartais lygina su Vilniaus Užupiu. Tačiau, matyt, tai nėra teisinga. Panašumas yra tik toks, kad ir Kristianiją, ir Užupį renkasi menininkai, abiejuose vietose sklando liberalumo dvasia.
 |
| Mortos Vaitkevičiūtės nuotr./Piešinys ant pastato sienos |
Vaikščiojant po Kristianiją į akis krinta spalvingi piešiniai ant pastatų sienų (Lietuvoje toks menas oficialių institucijų yra prilyginamas vandalizmui). „Laisvojo miesto" centre įsikūrusi savotiška turgavietė, kur Kristianijos gyventojai parduoda pačių pagamintus suvenyrus, kitus niekniekius, savo spalvomis nedaug besiskiriančius nuo piešinių ant pastatų sienų. Gana daug čia parduodamų prekių, skirtų Tibeto išlaisvinimo iš Kinijos priespaudos idėjai.
Kadangi Kristianijos gyventojai deklaruoja, kad jie gyvena „laisvame mieste", čia įsikūrusiose kavinėse ir kitose uždarose erdvėse niekas nesilaiko beveik visoje ES galiojančio draudimo rūkyti viešose patalpose.
Kristianijoje naktį gatvės nėra apšviečiamos. Todėl čia esant Kopenhagos centre galima žiūrėti į žvaigždes, kurios „naktį būna daug ryškesnės".
Nors kanapės Kristianijoje oficialiai uždraustos dar 2004 metais, net ir 2009 m. kovo pabaigoje vaikščiojant po Pusher street negali nepastebėti ant prekystalių išdėliotų ir šiek tiek pridengtų maišelių su „žole". Jos čia nusipirkti gali bet kas. Labai dažnai žmonės iš įvairių Kopenhagos vietų į Kristianiją atvažiuoja vien tam, kad galėtų įsigyti lengvųjų narkotikų.
Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Kartais policija rengia reidus į Kristianiją. Vieni reidai būna nukreipti prieš prekybą narkotikais, kartais būna tiesiog šiaip patruliuojama. Kai kurie policijos reidai baigiasi masinėmis riaušėmis, tuomet į pareigūnus skrieja net „Molotovo kokteiliai".
Tačiau Kristianijoje ne vien tik klesti prekyba narkotikais ar vyksta muštynės su policija. Čia gyvena žmonės net su mažais vaikais, tad jie priversti eiti į darbą, vaikai leidžiami į darželius ir mokyklas.
Kristianijoje vyksta daugybė įvairiausių koncertų ir festivalių, čia kuriami filmai, įsikūrusios kelios įmonės, tarp jų ir didžiulės dviračių remonto dirbtuvės, į kurias atvažiuoja žmonės net iš tolimesnių Kopenhagos vietų, veikia meno studija ir muziejus.
„You are now entering the EU" („Jūs dabar grįžtate į ES") skelbia užrašas virš pagrindinio išėjimo iš Kristianijos. Ką gi, pažiūrėsime, ar išėjus iš „Laisvojo miesto" mane puls gaudyti vietos policija, kad peržiūrėtų nufotografuotus kadrus. Pusher street, beje, aš vis dėlto nusifotografavau. Jei norite peržiūrėti nuotraukų galeriją iš Kristianijos, spauskite čia.
