Psichologai James Patterson ir Gabrielle Charbonnet knygą „Sekmadieniai pas Tifanį“ pavadintų klasikine istorija, kai vaikas, kuriam trūksta dėmesio, greta tikrojo gyvenimo pradeda gyventi susikurtąjį. Ne visuomet jis blogas – bent iki tol, kol vaikas išauga. Tačiau jei suaugusi mergina kiekviename sutiktame vyriškyje ieško panašaus į vaikystėje susikurtą herojų, istorija ne visada gali baigtis gerai.
Triukšmingame pramogų pasaulyje besisukanti mažosios Džeinės motina dėmesiu savo dukters nelepina. Ji trokšta išlikti jauna, nes to reikalauja visą ją pasiglemžęs negailestingas pramogų verslas. Tuo tarpu mergaitė randa draugą – susikurtą Maiklą, kuris lydi į parkus, mokyklą, laukia po pamokų, paseka pasaką prieš miegą ir žino, kokį desertą ji mėgsta užsisakyti prabangioje kavinėje, kol motina su eiliniu pramogų verslo atstovu prie gretimo staliuko aptarinėja reikalus. Keisčiausia, kad Maiklą mato tik mergaitė. Nes jis – angelas.
Suaugusiai Džeinei sunku atitrūkti nuo motinos, su kuria vaikystėje iš tiesų niekas nesiejo, nors motinos nemeile apkaltinti lyg ir negalima. Džeinė negali ištrūkti iš gimdytojos įtakos, negali nutraukti siejančios bambagyslės, todėl jai atrodo, kad gyvena motinos sukurtą gyvenimą. Kaip vaikystėje. Ir čia vėl pasirodo angelas.
Šią knygą turėtų perskaityti visi tėvai, ypač tie, kurie kartais iš gretimo kambario išgirsta, kaip jų vaikas šnekasi su kažkuo, ko jų suaugusi akis ir suaugęs protas jau nemato. Knyga žavi tuo, kad šiame materialiame ir susvetimėjusiame (net tarp tėvų ir vaikų) pasaulyje dar gali žinoti, jog yra angelų. Ir jais tikėti.