 |
| 15min/ Irmanto Gelūno nuotr./M.Waltari "Mirties angelas" |
Istorijos vadovėlyje faktai, kad Konstantinopolį, Rytų krikščionybės lopšį, sutrypė ir kone iki pamatų sudegino turkai, praslysta tik kaip faktai. Mika Waltari romane „Mirties angelas“ („Tyto alba") ši istorija atgimsta kaip autentiškas liudinininko dienoraštis, pasakojantis, kaip pasakiškai turtingame ir mistiniame mieste nelieka akmens ant akmens.
Reikia prisiminti, kad Konstantinopolio užkariavimas istorijai reiškė tik teritorijų pasidalijimą, tačiau religine prasme jis supriešino dvi didžiąsias pasaulio religijas – krikščionybę ir islamą. Viena svarbiausių Bizantijos šventyklų – Šv.Sofijos soboras, vadinama Rytų krikščionybės lopšiu ir misterijų vieta, buvo išplėšta ir perduota turkams.
...Tai, kas dedasi dabar, tik pradžia. Mėnulio pjautuvas – žvėries ženklas. Žmonės renkasi žvėries ženklą, trokšdami išsigelbėti. Tačiau nė vienas neišsigelbės. Tie, kurie išsaugos gyvastis, mirs gyvi. Pragaras įsigalės ant žemės. Pragaras jau žmoguje, tad žmogus gyvas sudegs, nors jo kūnas išliks... („Mirties angelas")
Kokia ir kurio Dievo ranka sulaikė turkus, kad jie nedrįso išniekinti krikščionybės simbolio?Šis romanas vadinamas brandžiausiu M.Waltari kūriniu. Nenuostabu, kad Konstantinopolio žlugimo istorija atkreipė šio istorinių romanų rašytojo dėmesį, nes iki šiol didžiojo miesto – simbolio žlugimas masina visus menininkus, bandančius suvokti, kodėl turkai, užėmę Konstantinopolį ir pradėję agresiją Graikijoje, vis dėlto nesiryžo sunaikinti krikščionybės simbolio – Šv.Sofijos soboro, o pasitenkino jo viduje iškabinę savo užkariavimo ženklus su mėnulio pjautuvais ir uždažę kelis šedevrus – krikščioniškas freskas. Kokia ir kurio Dievo ranka sulaikė juos? Kad ir kas tai buvo, iki šiol šiuo ne tik kulto, bet ir Dievo triumfu prieš žmogaus agresiją gali grožėtis milijonai turistų, plūstančių į Turkiją ne pasivartyti ant smėlio, o priklaupti prieš didįjį Šv.Sofijos (Agia Sofia – turkų kalba) altoriaus.
Prisipažinsiu, kad perskaičiusi šią knygą užsidegiau tokiu noru pamatyti Stambulą, pavaikščioti senomis Konstantinopolio (nors jo jau seniai nebėra) gatvėmis... Įspūdis buvo milžiniškas. Stambulas liko vienu iš miestų, į kurį norėčiau grįžti dar ne kartą...
