 |
| O.Pamuk „Juodoji knyga“ |
Už „Juodąją knygą“ turkų rašytojas Orhanas Pamukas gavo prestižinę Nobelio premiją. Už joje aprašytus tamsius Stambulo užkaborius, drąsą rašyti Turkijoje itin pavojinga politikos tema, už tai, kad iš tradicinės Rytų literatūros nėrė į vakarietiškos literatūros vandenis ir, atrodo, vienu atsikvėpimu užkariavo skaitytojų simpatijas Vakaruose.
Knygos siužetas painus ir klampus kaip ir Stambulas-Konstantinopolis, kuriame per ne vieną šimtmetį susipynė krikščioniškos ir musulmoniškos vertybės, osmaniškos, bizantiškos, graikiškos srovės, papročiai ir gyvenimo būdas, itin sunkiai perkandamas vakariečiui. Dingus žmonai teisininkas Galipas ima jos ieškoti ir pamažu suvokia, kad perima žmogaus, su kuriuo dingo jo žmona, gyvenimą. Susidvejinimo galimybė Stambule-Konstantinopolyje nieko nestebina, mat šis miestas turi tokią savybę: kaskart klausti žmogaus, ar jis iš tiesų gyvena savo gyvenimą ir ar iš tiesų yra tas, kas yra, mat pats miestas iki šiol nėra iki galo išgryninęs savo identiteto. Ir, matyt, to niekada nepadarys.
 |
| J.Goodwin „Gyvatės akmuo“ |
Visai kitokio pobūdžio neseniai Lietuvoje pasirodžiusi Jasono Goodwino knyga „Gyvatės akmuo“. Paprastas pramoginio pobūdžio skaitalas, tiesa, taip pat vedantis klaidžiomis senosiomis Stambulo-Konstantinopolio gatvėmis, kriptomis, požeminėmis vandens cisternomis ir šv.Sofijos užkaboriais ieškant senųjų, dar bizantiškosios imperijos laikų relikvijų. Tačiau gilesnių minčių ši knyga nesukelia, nors autorius ir daug metų studijavo Bizantijos istoriją, keliavo po Indiją, Turkiją ir Kiniją, parašė apie šias šalis dvi mokslines knygas. Jeigu norite lengvo ir neįpareigojamo kūrinio prieš miegą ar savaitgalį, ši knyga nevers jūsų galvoti. Plauksite pasroviui paskui eunuchą Jašimą, ieškantį vienos istorijos pradžios ir pabaigos, ir suprasite, kad tai tiesiog nuotykių romanas su tam tikrais detektyvo elementais. Turbūt nenuostabu, mat tikrai Stambulu-Kontantinopoliu alsuojančią knygą gali parašyti tik turkas arba graikas, kurio kartų kartos gimė ir mirė šiame megapolyje.
 |
| J.Goodwin „Janyčarų medis“ |
Tiesa, prieš trejus metus, 2006-aisiais, pasirodžiusi J.Coodwino knyga „Janyčarų medis“ suteikė vilčių, kad ir vakarietis autorius gali rašyti apie Rytus. Šią knygą taip pat galima vadinti savotišku detektyvu, tačiau ji, palyginti su antrąja, turėjo vieną didžiulį pranašumą: joje rašoma apie vienos epochos – janyčarų, sultono armijos karių, pabaigą. Galbūt dėl to buvo kur kas patrauklesnė, nes žmogžudystės, nors ir įvykdytos išmoningais ir protu nesuvokiamais turkiškais būdais, toli gražu vilioja ne visus skaitytojus. Bet jeigu mėgstate detektyvus su rytietiškos kultūros prieskoniu, knyga turėtų patikti. Jeigu vertinate gerą literatūrą – iš šios trijulės rinkitės O.Pamuko „Juodąją knygą“. Juolab kad kai ši knyga laimėjo Nobelio premiją, jos tiražas buvo pakartotas. Tikiu, kad ne tik Lietuvoje. Ir dar mažas pastebėjimas – retas atvejis Nobelio literatūros premijos teikimo istorijoje, kai ji atitenka tikrai vertingai knygai, nesivadovaujant politiniais ar ekonominiais kriterijais.
