„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Montis Magia alpinistai“. Blogas oras Patagonijoje ir bandymai išvaikyti besiskverbiantį nuobodulį

Blogo oro išvaryti iš kalnų, „Montis Magia alpinistai“ dienas leidžia El Čalteno miestelyje. Vieną iš mažiau blogų dienų Gediminas užlipo į Cerro Solo viršūnę ir aprašo savo nuotykį.
Cerro Solo
Cerro Solo / G.Simučio nuotr.

Vėjas, lietus ir šaltis vyrauja paskutinėmis dienomis. Orų prognozės nieko gero nežada. Bandėm lipti per pusėtiną oro langą, bet prieidinėjant prie kalnų Arūnas timptelėjo čiurną ir turėjo nusileisti atgal į miestelį. Mes su Saule bandėm lipti kitą dieną, bet mus nuvijo šaltis ir vėjas. Sušalom, Saulė pradėjo kosėti, o mano gerklė irgi peršti.

G.Simučio nuotr./Būdelė
G.Simučio nuotr./Būdelė

Bet jau nusibodo nieko neveikti miestelyje. Visas kavines čia jau žinome, bet į jas nebeeiname, nes kišenės tuštesnės nei planavome. Savo gyvenamąją vietą vadiname būdele, o ji iš tiesų primena senovinę palapinę. Dvylikoje kvadratinių metrų gyvename trise, sugrūstas visas mūsų inventorius ir taip pat telpa mūsų vonia, virtuvė, valgomasis ir gyvenamasis kambarys. Žodžiu, kiekvienas turim po mažą ruoželį ant grindų, o su kiekviena čia praleista diena jis atrodo vis mažesnis ir mažesnis.

G.Simučio nuotr./Rytas
G.Simučio nuotr./Rytas

Mes su Saule palikome kalnuose savo miegmaišius, kad kitą kartą nereikėtų jų nešti į viršų, todėl dabar miegame apsikloję ir pasikloję savo drabužius. Po trijų dienų nieko neveikimo ima niežtėti pirštai ir jaučiu, kaip atsiranda pragulos. Reikia kažką veikti.

G.Simučio nuotr./Gedas ant ledo
G.Simučio nuotr./Gedas ant ledo

Iš El Čalteno Fitz Rojaus masyvo net nesimato per debesis, bet į šiaurę nuo jo stūkso vieniša snieguota viršūnė – Cerro Solo. Viršutinėje dalyje esantis ledynas primena Alpes, o ypač Ekrinų viršūnę, į kurią lipau rugpjūtį. Atrodo gražiai ir pradedu kurti planus, kaip ten užsilipti. Kadangi šį kartą lipsiu vienas, noriu kuo geriau išsiaiškinti maršrutą. Po dienos skaitinėjimo įvairiuose šaltiniuose pradedu krautis kuprinę, nes rytoj – mažiausias vėjas per ateinančią savaitę. Vėjas per stiprus lipti Fitz Rojaus masyve, o dangus per daug debesuotas. Bet Cerro Solo viršūnė, stovinti šone yra apsaugota nuo stipriausių gūsių ir audrų. Dauguma alpinistų į viršūnę lipa iš stovykos kalno papėdėje, bet aš ketinu pralipti per dieną nuo mūsų būdelės, nes nesinešdamas daug inventoriaus ir lipdama vienas judėsiu greitai.

G.Simučio nuotr./Ledo iadaigos
G.Simučio nuotr./Ledo išdaigos

Iki vidurnakčio žiūriu filmą. Į Patagoniją atsivežėme didžiulę kolekciją, bet blogas oras jau privertė peržiūrėti daugumą. Žadintuvas skamba antrą valandą ryto. Arūnas dar net nenuėjo miegot. Šaiposi iš manęs, kad per daug dvejoju. Bet man atrodo, kad kol nesi kam nors pasiryžęs – o ypač kalnuose – dvejonės nėra blogai. Turi galimybę apsvarstyti, ar verta kažko imtis, ar iš tiesų nori, ar bus saugu, ar bus smagu.

G.Simučio nuotr./Ledo alaitas
G.Simučio nuotr./Ledo šlaitas

Trečią valandą išeinu. Tamsi naktis, tako atkarpos susilieja ir greitai pasiekiu upę, per kurią reikia keltis virve. Švinta. Pradedu eiti morena, išnyra pirmas uolų bokštas, bet pasirodo lengvesnis nei tikėjausi. Tik paskutinis pakilimas priverčia pasiremti rankomis. Aštuntą valandą pasiekiu ledo šlaitą, sąlygos puikios ir greitai judu, kartais tenka iš toli apeiti plyšius lede, nes lipdamas vienas negaliu rizikuoti įkristi. Devintą valandą pasiekiu pirmojo šlaito viršų ir ieškau kelio aukštyn. Didžiulis plyšys neleidžia jo kirsti kur panorėsi. Tenka nemažai paėjėti, kol surandu praėjimą.

Pralipus plyšį, ledas dar labiau pastatėja. Iki viršūnės lieka vos keli šimtai metrų, bet judu lėčiau, nes stačiose vietose noriu pilnai kontroliuoti judesius. Dešimtą valandą ryto pasiekiu viršūnę. Džiaugiuosi užlipęs taip greitai ir viliuosi dar spėti sugrįžti pietums į mūsų būdelę. Viršūnėje sutinku dar vieną grupę alpinistų. Vieni kitus pasveikinam, bet per daug nešnekam. Kadangi lipau vienas, noriu viršūnėje pabūti su savo mintimis.

G.Simučio nuotr./Viraūnė jau čia pat
G.Simučio nuotr./Viršūnė jau čia pat

Pusvalandį pasidžiaugęs leidžiuosi žemyn. Ledynas aptirpo ir judėti tenka lėčiau. Keliose atkarpose reikia lipti uola, kad išvengčiau pavojingai aptirpusių ruožų. Suprantu, kad iki pietų nebegrįšiu. Dar keli ledo plyšiai kol pasiekiu uolų dalį ir kartoju savo rytinį kelią. Šįkart viskas atrodo toliau ir užtrunka ilgiau. Tikriausiai dėl to, kad jau esu pavargęs... Bet galvoje šmėsteli mintis, jog šviesoje visi atstumai ilgesni. Suprantu, kad jau noriu miego. Pagaliau pasiekiu mūsų būdelę ketvirtą valandą vakaro. Pavakarieniauju su draugais ir užmiegu anksti. Rytoj vėl stumsiu laiką.

G.Simučio nuotr./Gedas ant viraaus
G.Simučio nuotr./Gedas ant viršaus

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs