Kiekvieną dieną iš El Čalteno miestelio matome iš debesų Poincenotą ir Fitz Rojų. Didesnis Fitz Rojus kiek užgožia šalia stūksantį brolį, tačiau grožiu Poincenotas gali konkuruoti su bet kuriuo pasaulio kalnu. Nenuostabu, kad jis mus traukė jau nuo pat pirmos akimirkos, jį išvydus.
MM alpinistų nuotr./Aguja Poincenot ir Fitz Roy iš stovyklos |
Atidžiai sekdami orų prognozes pastebėjome, kad dvi dienas bus beveik giedra ir nebus vėjo. Mums to pakako, kad susikrautume kuprines ir išeitume į kalnus. Per gerą pusdienį atžygiavome į maždaug 1.2 km aukštyje esančią stovyklavietę, nuo kurios toliau reikia kopti sniegu padengtu ledynu. Nors dar buvo šviesu, nustatėme žadintuvus antrai valandai nakties ir mėginome užmigti.
MM alpinistų nuotr./Maršruto pradžia |
Pietų pusrutulyje dabar naktys trumpos: pusė vienuoliktos vakare dar būna šviesu, o ketvirtą ryto pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Atsikėlėm ir išėjom naktį, nes iki pasirinkto Whillans-Cochrane maršruto dar reikėjo pakilti kiek daugiau nei kilometrą, o po to laukė ir sunkioji dalis – 650 metrų aukščio sniego, ledo ir uolų siena. Pakeliui Poincenoto link turėjome įveikti stačius sniego šlaitus, uolų atkarpas bei vinguriuoti tarp ledyno plyšių. Sniegas buvo sušalęs ir tvirtas, taigi į plyšius smigdavome retai ir negiliai, šį kartą jie buvo labiau erzinantis nepatogumas, nei grėsmingas pavojus.
MM alpinistų nuotr./Aras šnopuoja iš paskos |
Aštuntą valandą ryto pagaliau pasiekėme paskutinius ledyno plyšius, skiriančius mus nuo maršruto pradžios, o juos perlipę pradėjome kopti stačiu sniegu bei ledu. Kopimas nebuvo techniškai sudėtingas, tačiau nestabilus ir byrantis pagrindas neleido nei tvirtai atsistoti, nei įsikirsti ledkirčiais. Po kelių valandų sniegą pakeitė uola, vietomis padengta ledu. Sklandžiai įveikėme sunkiausią maršruto atkarpą ir tikėjomės alpinistinius batus su katėmis pasikeisti lengvais laipiojimo bateliais, tačiau šaltis ir po audros likęs sniegas mus privertė uola lipti apsiavus didelius ir sunkius batus.
MM alpinistų nuotr./Saulėtekis |
Gedas pradėjo kopti pirmas ir sėkmingai mus vedė per plyšių, keterų ir kuluarų labirintą, tik prieš pat viršūnę, mums visiems teko prisidėti prie lengviausio kelio paieškų. Aštuntą valandą vakaro pagaliau stovėjome Aguja Poincenot bokšto viršuje ir pro nuovargį prasispraudė džiaugsmo šypsniai. Trumpam likę be priedangos supratome Patagonijos vėjų galią, kurių stiprumą apačioje esančiame miestelyje „matuoja” virvele ant šakos pakabintu akmeniu dydžio sulig dviem kumščiais.
Ilgai nedelsę pradėjome leistis virvėmis žemyn – norėjome sudėtingiausias ir klaidžiausias uolų atkarpas įveikti dar šviesoje. Puikus komandinis darbas leido saugiai ir greitai pasiekti kalno papėdę. Antrą valandą nakties pradėjome žygiuoti išmintu taku tarp ledyno plyšių, į stovyklavietę grįžome jau prašvitus, po 26 valandų kopimo. Šviesa miegoti nebetrukdė.