„Žiūriu į ją kiekvieną dieną“ – buvo pirmieji Edwardo Wrighto žodžiai, kai paminėjome, kad norime eiti apsidairyti prie anksčiau dar alpinistų neišbandytos sienos. Edwardas į Hidalgo miestelį, esantį El Potrero Chico masyvo papėdėje, atsikraustė prieš aštuonioliką metų ir yra vadinamas laipiojimo regiono krikštatėviu. Vardai veltui nedalinami – maršrutų, kuriuos jis čia įveikė pirmasis, skaičius siekia aštuoniasdešimt.
„Jei praliptumėte tą sieną, atidarytumėte naują sektorių El Potrero Chico“ – jis atsakė paklausus, kodėl ji dar niekieno neįkopta, „tačiau ten neina joks takelis, jums reikės jį prasikirsti patiems. Taip pat, ant tos sienos gali pasidaryti labai šalta, nes saulė šviečia tik anksti ryte, o po pietų kanjone pakyla stiprūs vėjai.“
Jo perspėjimai pasirodė ne iš piršto laužti - pirmą dieną einant apsidairyti prie sienos teko eiti
 |
| MM alpinistų nuotr./Saulė valo maršrutą |
išdžiuvusia upelio vaga, apraizgyta šimtais medžių šakų ir jose suregztų voratinklių. Žygio palengvinimui išsidrožėme lazdas ir nešėmės pjūkliukus. Daugiausiai problemų kėlė kaktusai, kurie išdygdavo netikėčiausiose vietose, o jų spygliai mūsų drabužius ir pirštines pereidavo kiaurai. Pirmą kartą prieiti prie sienos ruošiant takelį truko tris valandas, vėliau ateidavome per 50 minučių.
„Galite imti iš manęs viską, ko jums reikia maršruto pralipimui“ – buvo lemiami Edo žodžiai pasiryžtant vykdyti šį projektą. El Potrero Chico masyve kopiant į naujus maršrutus yra įprasta juos padaryti kuo patogesnius ateities laipiotojams – reikia išvalyti žoles iš plyšių, ištraukti netvirtai prikibusius akmenis ir įtvirtinti stacionarius saugos taškus. Pastarasis darbas reikalauja daugiausiai pastangų – skylių gręžimas klintyje taškų tvirtinimui naudojant mūsų turimą rankinį grąžtą būtų užtrukęs labai ilgai, todėl mums labai pravertė Edo paskolintas perforatorius. Negana to, jis mums taip pat paskolino saulės elementus baterijos pakrovimui, kad jos nereikėtų kasdien nešiotis žemyn ir viską galėtume palikti ant sienos kitai dienai.
Sienos lipimas ją įrenginėjant vyko lėtai. Palipus keletą metrų reikėdavo tvirtinti stacionarius saugos taškus – tekdavo gręžti uolą ir joje kalti kablius. Baisiausia buvo tai, kad dažnai šį veiksmą reikėdavo atlikti kabant dangaus pirštais ant mažų atbrailų. Lipant pirmiems uola, kurios niekas anksčiau nebuvo lietęs, reikėjo atidžiai įvertinti, kurios atbrailos tvirtos, o kurios – ne. Kartais tvirtai atrodantys blokai pasirodydavo kabantys „ant garbės žodžio“, o tada būdavo baisu. Jų palikti maršrute negalima, nes ateityje lipsiantys laipiotojai gali susižeisti ar net užsimušti. Tačiau jų pašalinimas yra labai delikatus ir sudėtingas. Mėtant žemyn uolos gabalus, kartais siekiančius net šaldytuvo dydį, reikia juos nukreipti tolyn nuo partnerio ir nuo žemiau kabančių virvių.
Iš viso užtrukome dešimt dienų, iš kurių septynias dirbome ant sienos, o kitas skyrėme poilsiui ir laipiojimui ant kitų uolų. Išvalytose uolos atkarpose užfiksuodavome virves, kad kitą dieną galėtume jomis greitai pakilti ir dirbti toliau. Paskutinius rytus fiksuotomis virvėmis kilti tekdavo daugiau nei valandą, o tai išvargindavo, bet padėdavo jausti, kad kylame aukštyn.
 |
| MM alpinistų nuotr./Stacionari stotis ir įranga |
„Judate greitai“, mums sakė Edas, nes kartais El Potrero Chico užlipti vieną virvę pirmą kartą užtrunka visą savaitę, daugiausiai laiko leidžiant valant uolą nuo akmenų ir augalų. Laimei, mūsų pasirinkta siena buvo gan švari. Tačiau mūsų suplanuotas laikas Meksikos šiaurėje seko greičiau nei tikėjomės. Supratę, kad galime nespėti, pradėjome dirbti ilgas dienas. Kasdien pusryčiaudavome penktą valandą ryto, todėl maršrutą pavadinome „Pusryčiai penktą“. O vakarienę dažniausiai valgydavome jau po dešimtos vakaro.
Priešpaskutinę dieną El Potrero Chico masyve pabaigėme ruošti maršrutą, tačiau jau temo. Žinojome, kad turime tą pačią dieną į jį įkopti laisvu laipiojimu, nes kitą dieną jau turėjome išvažiuoti į Monterėjaus miestą, todėl teko lipti tamsoje. Lipimas pasirodė įveikiamas ir sugebėjome užlipti iki pat viršaus. Lipome su specialiais prožektoriais ant galvos, kurie palengvino orientavimąsi tamsoje. Leidomės žemyn jau mėnuliui pakilus aukštai ir džiaugėmės savo darbu – gražus maršrutas!
