Ketvirtą dieną su Arūnu sėdim palapinėje. Po įkopimo ant Aguja de l‘S sienos vieną dieną ilsėjomės, o kitą ruošėmės lipti, nes prognozė žadėjo gerą orą. Tačiau atsikėlus vidurnaktį, vėjas pasirodė per stiprus ir nusprendėm palaukti dar valandą kol nurims. Atsikėlę po valandos supratom, kad niekur nebelipsim – apsiniaukęs dangus paslėpė kalnus, o vėjas vėl tikrino mūsų palapinės stiprumą. Taigi laukėm kito gero oro lango.
Vieną iš dienų praleidome bendraudami su kitais alpinistais stovyklaujančiais ant ledyno. Pasidalinome žiniomis apie vieni kitų įkopimus, tačiau entuziazmą ir džiaugsmą visoje stovykloje buvo užtemdęs liūdesys dėl merginos, žuvusios ant Egziuperi viršūnės. Smarkiai sužalota akmenų griūties metu, ji negalėjo leistis žemyn, tad partneriui teko ją palikti ir leistis į apačią kviesti pagalbos. Nors gelbėjimo darbuose dalyvavo geriausi pasaulio alpinistai, dėl oro sąlygų ir birių uolų net jie negalėjo pasiekti nukentėjusiosios. Trys blogo oro dienos nebepaliko jokios vilties.
Apsiniaukę kalnai ir nuotaikos lėmė mūsų sprendimą kitą rytą leistis žemyn. Jau buvom atsigulę, kai išgirdom žingsnius prie pat mūsų palapinės – Saulė, kuriai pabodo būti El Čaltene, atėjo su puikia orų prognoze. Bent kelias dienas bus labai geras oras. Saulės entuziazmas maišėsi su mūsų pasyvumu ir tą vakarą net kelis kartus keitėm planus. Galiausiai nusprendėm pabandyti lipti į Aguja Rafael uolų bokštą – paskutinis mūsų bandymas čia prieš iškeliaujant.
Žadintuvas vėl skamba vidurnaktį. Deja, vėl nekoks oras. Miegam toliau. Atsimerkęs po kelių valandų jau pamatau giedrą dangų – ryškios žvaigždės žiba aukščiau viršūnių. Mano bandymas imituoti žadintuvo garsą nesužavi sugulovų, bet juos pažadina. Pradedam ruoštis. Aras nusprendžia, kad vis tik jis nenori lipti ir išeiname dviese su Saule.
Aušta. Viena dangaus pusė pasidaro šviesesnė. Viršūnės nusidažo raudonai ir vaizdas atima kvapą. Dar kiek, ir jau visiškai šviesu, o magiška raudona spalva lieka tik atmintyje. Praėjus keturioms valandoms nuo to, kai palikome palapinę, pasiekiame uolų pradžią. Audra, siautusi paskutinėmis dienomis, lengvą apatinę uolų atkarpą pavertė pusiau užšalusiu kriokliu. Prie uolos prilipęs ledas, o virš jo teka vanduo. Lipdami pirmąją virvę, įtikinėjam save, kad visai įdomu, bet jaučiamės kaip mazochistai kankinantys save. Viliamės, kad tokios būklės bus tik pirmoji virvė, o vėliau viskas eisis geriau.
Viršūnės nusidažo raudonai ir vaizdas atima kvapą.
En sueños! Antra virvė tokia pati, trečia irgi. Šlapias spraudžiuosi į kaminą, reikia trauktis už įrangos, kelis kartus net panaudoju ledkirtį. Šešias pirmas virves planavome užlipti per kelias valandas, gal net nesirišti virve, nes aprašyme nurodytą sudėtingumą įprastai įveikiam be jokių problemų, bet sąlygos keičia viską. Kelis kartus apsvarstom galimybę leistis, bet abu suprantam, kad tai paskutinė mūsų viršūnė šitoj Patagonijos daly, o kada sugrįšim – neaišku. Kenčiam toliau ir tikimės sausų uolų viršuje.
Ketvirtą valandą popiet, po aštuonių valandų šliaužimo apledėjusiais kaminais, pagaliau nusiimame kalnų batus ir užsidedame uolų batelius. Tokiu metu jau turėjom būti viršūnėje, o liko dar pusė maršruto – sunkioji pusė. Bet švarus, status granitas ir pagaliau mus pasiekę saulės spinduliai kelia nuotaiką – judame greitai ir saugiai, vaizdai aplink užburiantys. Paskutinės dvi virvės iki viršūnės yra techniškai sunkiausios, bet ir įspūdingiausios. Lipu stačia, atsikišusia atbraila, o į abi puses – po kelis kilometrus oro. Graži, tvirta, sausa uola tiesiog traukia mano rankas į plyšius. Be galo smagu, bet rytinė kančia išeikvojo daug mano energijos ir pradedu judėti lėčiau, kartais patraukia mėšlungis – užmiršau gerti vandens, kai buvo šalta, o dabar dėl to žymiai sunkiau. Pagaliau pusę devynių vakaro pasiekiam viršūnę. Slėnyje jau tamsu ir šalta, bet mūsų viršūnė, kaip ir visas Fitz Rojaus masyvas, dar apšviestas saulės. Kelios nuotraukos, paskutinis šokolado batonėlis ir pradedam leistis. Tuoj sutems ir pas mus, apsirengiam daugiau drabužių ir kabiname virves žemyn.
Vidurnaktį pagaliau atsistojame ant sniego. Toliau leisimės pėsčiomis.
Leidimasis stačia sienos dalimi pavyksta puikiai, Saulė leidžiasi pirma ir suranda optimalų kelią žemyn. Vidurnaktį pagaliau atsistojame ant sniego. Toliau leisimės pėsčiomis. Po valandos ėjimo sniegu žemyn pasiekiam moreną. Į visas puses akmenys atrodo vienodai ir nerandam saugaus kelio žemyn. Kylant į viršų ryte matėme keletą stačių sienų, nuo kurių lengva nusiversti, todėl tamsoje leistis žemyn nedrįstam. Išlyginame akmenų aikštelę ir joje nusprendžiam laukti šviesos.
Sėdim ant kuprinių, užsikloję pūkinėmis striukėmis. Žvaigždės, apsupusios kalnus, mums primena, kad esame fantastiškoje vietoje. Nors šalta ir nelabai patogu, mes džiaugiamės ir grožimės naktimi. Ji mums čia paskutinė, rytoj leisimės iš slėnio, o po kelių dienų paliksim šią vietovę ir keliausim tolyn.
