Žodis „pica“ pirmą kartą paminėtas lotyniškuose tekstuose apie Italijos miestą Gaetą dar XX a. Renesanso laikais šis krosnyje kepamas tešlos paplotėlis buvo laikomas skaniu ir mažai kainuojančiu užkandžiu.
Į Italiją užklydęs prancūzų rašytojas Alexandre Dumas, kelionių po Italiją užrašuose rašė, jog pica - pagrindinis neturtingų Neapolio gyventojų maistas.
Iš tiesų picų gamyba tuo laikmečiu buvo labai pigi: jas kepdavo malkomis kūrenamose krosnyse, mažose kepyklose. Laikui bėgant, šis italų patiekalas vis tobulėjo, t. y. picą imta gardinti alyvuogių aliejaus padažu, pipirais, bazilikų lapeliais.
Kai 1522 m. į Europą buvo atvežti pomidorai, ši daržovė tapo nepakeičiamu šio patiekalo ingridientu. 1889 metai simboliškai laikomi moderniosios picos „gimimu“, kuomet virėjas Raffaele’is Esposito sukūrė picą su pomidorais, mocarelos sūriu ir baziliku ir pavadino ją „Pizza Margherita“.
Patiekalo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Pica buvo skirta Italijos karalienei Margheritai iš Savojos ir turėjo priminti Italijos vėliavos spalvas (žalią-baltą-raudoną).
XX a. picerijų kultūra Italijoje išplito pasibaigus II pasauliniam karu. Tuo pačiu metu italų emigrantų banga paskleidė picos receptą bei tradicijas po visą pasaulį.
Didžiausia paslaptis – tešlos receptūra
Picų kepimo meistrai teigia, jog tešlos gamybos procesas yra tam tikra meno forma. Nuo tešlos gamybos specifikos priklauso, koks bus galutinis rezultatas: ar tai plonas ir traškus, ar storas, minkštas padas.
Pagrindiniai privalomi picos tešlos ingredientai yra miltai, vanduo ir mielės. Tešlos pagardinimui yra naudojami skonį paįvairinantys priedai - druska ir cukrus.
Technologinė tešlos gaminimo paslaptis - pagrindinių ingredientų maišymo santykis. Dėl šios priežastis virtuvės šefai akylai saugo tešlos gaminimo receptą.
Paruošta kepimui tešla yra gerai išminkoma, ir iš jos yra išformuojamas apskritas pagrindas. Priklausomai nuo pasirinkto picos tipo (klasikinės ar perlenktos) pagrindas yra paruošiamas kepimui: aptepamas padažu ir įvairiais pagardais bei prieskoniais.
Picos kepamos elektrinėse arba klasikinio tipo krosnyse, liže pašovus picą tiesiogiai ant kepimo grotelių arba ant karštų plytų. Kepimo trukmė priklauso nuo krosnies, kurioje kepama, temperatūros.
Kaip taisyklė, greičiau iškepa picos pagardai, lėčiau – pagrindas, todėl kiekvieno picajolo užduotis šiame etape – užtikrinti, kad pica būtų tinkamai iškepta.
Šiuolaikinės picos: iš ko galime rinktis?
Prieš 16 metų Lietuvoje atsidariusi „Čili“ picerija teigia, jog per visą šį laikotarpį restoranų tinklo technologai išbandė neįtikėtiną kiekį miltų ir kitų ingredientų, sukūrė gausybę receptų, kol subrandino ir išgrynino tikrosios itališkosios picos skonį Lietuvos rinkai.
Šiandien restoranų tinklas savo klientams gali pasiūlyti platų picų asortimentą: nuo klasikinio tipo itališkų iki ypatingųjų gurmanų picų. Taip pat (pagal tešlos formą ir kepimo būdą) galima rinktis iš tradicinės plokščiosios, perlenktos ir puriosios picų.
Krevetes, midijas, tuną ar lašišą mėgstantys picų mylėtojai gali rinktis iš įvairių jūros gėrybių ir žuvies picų pasiūlos. Tiems, kurie dievina jūros gėrybių derinius, siūloma rinktis „Keturių metų laikų“ picą, į kurios receptą įeina krevetės ir midijos. Pasirinkę „Pjačensos“ picą galės paskanauti ne tik krevečių, bet ir rūkytos lašišos.
Nepamiršti paminėti reikia ir „Žvejų picos“, kurios pagrindas – keptas tunas. „Romantiškoji“ pica sukurta gurmanams, kurie prie krevečių mėgsta melsvąjį pelėsinį sūrį. Perlenktųjų picų mėgėjai, tuo tarpu, gali rinktis „Perlenktą ypatingąją“ picą.
Sūrių įvairove išsiskiria vegetariškos picos. Nuo klasikinės „Margaritos“ picos, kurios pagrindą sudaro mocarela sūris, iki „Graikiškos“ picos su ožkos pieno sūriu.
Dera nepamiršti ir vegetariškos „Keturių sūrų“ picos, kuri ilgus metus klientų pripažinta, kaip geriausia skirtingų sūrių derinius atsklendžianti pica. Na, o tiems, kurie daugiau mėgsta daržoves nei pieno produktus, „Čili picos“ kepėjai gali pasiūlyti „Grybų“ arba „Vegetarišką“ picas.
Mėsos mylėtojai gali rinktis picą su vištiena, kumpiu ir kiauliena arba jautiena ir malta mėsa. Šių picų receptūros paslaptis - pikantiški vaisių ir daržovių bei mėsos deriniai ir specialiai pagal šiuos derinius parinkti padažai. Priklausomai nuo to, ar mėgstate saldžiai, aštriai, o gal pikantiškai – galite rinktis iš gausios pasiūlos.
Išskirtinis dėmesys skiriamas ugninio aštrumo pojūčių išsiilgusiems picų mėgėjams, kuriems šefas gali pasiūlyti platų pasirinkimą: „Perlenktąją gurmanų“ ir „San Remo“ (su vištiena), „Ugninę“ (su keptos kiaulienos gabaliukais), „Itališką“ (su malta jautiena) arba tradicinę „Čili picos“ (su jautiena ir kumpiu) picas.
„Piegata“ picos – naujovė atvežta į Lietuvą
„Čili picos“ technologai šį pavasarį pristatė itališkas „Piegata“ picas, kurių receptūra buvo kurta bendradarbiaujant su itališkos virtuvės profesionalais bei aktyviai dalyvaujant patiems klientams ir restoranų darbuotojams.
„Piegata“ picos nuo įprastų skiriasi tuo, kad jos yra perlenkiamos tik tuomet, kai yra iškeptos, ir tik tada užpildomos šviežiomis salotomis bei mėsos ar žuvies įdaru.
Kol kas tik „Čili picos“ restoranuose galima paragauti šio itališkos virtuvės patiekalo. Pasirinkti galima net iš keturių variantų: picos su malta jautiena, tunais, rūkyta arba kepta vištiena.
