Grupė „Kontrabanda“ (anksčiau kurį laika žinoma kaip „Rokfeleriai“), vadovaujama bosine gitara grojančio bei tekstus kuriančio ir dainuojančio žinomo poeto Gintaro Grajausko, yra savotiškas uostamiesčio fenomenas. Grupės pavadinimas ir kiek „pogrindinė“ pozicija verčia įtarti, kad jos grojamas užkrečiantis bliuzrokas ir Lotynų Amerikos fankas buvo nelegaliai atgabentas kurio nors iš atplaukusių laivų. Nors tik vienas iš penkių „Kontrabandos“ / „Rokfelerių“ albumų buvo tinkamai išleistas, grupė Lietuvoje turi bemaž kultinį statusą, ypač akademinio jaunimo tarpe.
2008-siais „Kontrabanda“ tapo viena pirmųjų lietuviškų grupių, išradingai pasinaudojusiu savo gerbėjų parama ir interneto teikiamomis galimybėmis, kai savo jėgomis išleido naują albumą „Gyv(a)i“, kurį gerbėjai galėjo užsisakyti iš anksto.
„Kontrabanda“ – viena mįslingiausių ir nenuspėjamiausių Lietuvos scenos grupių. Susikūrusi apie 1990-uosius, nuo 1993-ųjų grupė įrašė penkis albumus, iš kurių tik vienas („Blūdas“; 1995, M.E.G.A Records) tebuvo išleistas „legaliai“. Visi likusieji albumai buvo išleisti minimaliais tiražais neoficialiose undergroundo leidyklose – kaip vėliau paaiškėjo, iš tiesų niekada ir neegzistavusiose (Old Bones Records ir kt.).
Neįprasta ir grupės koncertinių pasirodymų geografija – nuo Geteborgo poezijos festivalio iki Konrado Adenauerio fondo Somerfesto Berlyne, nuo nelegalumo prieskonį turinčių koncertų mažyčiuose Lietuvos miesteliuose, į kuriuos suvažiuodavo „Kontrabandos“ gerbėjai iš visos šalies, iki koncerto, skirto Jimi Hendrixo jubiliejui Maskvoje.
Sudėtinga būtų ir vienu žodžiu apibūdinti grupės atliekamą muziką: jei kalbėtume apie visus įrašytus albumus ir turėtume omenyje, jog dauguma jų radikaliai skiriasi vienas nuo kito, galėtumėme įvardinti „Kontrabandos“ muziką terminu „fusion“ – arba „postmodernu“, jei kam labiau prie širdies. Pirmieji trys albumai, išleisti „Kontrabandos“, galėtų būti vadinami rhythm-and-bluesu – ar gal tiesiog blues-rocku – pergrotu Rytų Europoje ir lietuviškai modifikuotu.
Likusieji albumai, išleisti „Rokfelerių“ vardu, labiau orientuoti į bossa-nova, latino ir funky muziką. Visus juos vienija originalūs Gintaro Grajausko tekstai, dainuojami tik lietuvių kalba.
Grupė „Kontrabanda“ savo muzikinę veiklą pradėjo apie 1990-uosius metus. Tuomet išleidusi trejetą albumų, kuriuos grupės gerbėjai iki šiol persirašinėja iš nusitrynusių kasečių, keliaujančių iš rankų į rankas, „Kontrabanda“ iki šiol dažnai tituluojama geriausia Lietuvos bliuzo grupe.
Paskutinį savo albumą išleidusi 1995-aisiais, „Kontrabanda“ nutilo dvylikai metų. Keitėsi kartos, iškildavo ir dingdavo madingos vienadienės grupės, o „Kontrabandos“ muzika išlaikė visus laiko išmėginimus – ji klausoma iki šiol, jos „rifus“ zulina rūsiuose jauni gitaristai, o dainų tekstus cituoja studenčiokai. Kur „Kontrabandos“ paslaptis, kodėl net po dvylikos metų jaunimas tebedainuoja – „aš ne pamišėlis – aš tik darau savo darbą“?
Nes „Kontrabanda“ turi ką pasakyti. Ir žino, kaip.
Dabar jau galima spėti, kad anuometinis pasitraukimas nuo scenos „Kontrabandai“, ko gero, buvo naudingas: tuomet, kai kiti muzikantai mėgino kaip nors išgyventi, koketuodami su „popsu“, ar tiesiog tapo sraigteliais lietuviško „pramogų verslo“ mašinoje, ironiškoji „Kontrabanda“ tylėjo ir toliau augino savąjį mitą – kad sugrįžtų kaip iššūkis dabartinei „prodiuserinei“ muzikai, užtvindžiusiai ir paskandinusiai lietuvišką eterį. Maištininkų reputacija liko nesutepta – tikriausiai „Kontrabandai“ tiesiog pasisekė, bet dabar jų poziciją sunku būtų ironizuoti: jie niekam neparsidavė ir su niekuo neflirtavo. Grojo patys sau, „pogrindyje“, trumpam partizaniškai išlįsdami dienos švieson, maskuodamiesi kitais vardais ir kitų stilių muzika (turiu omenyje funk-latin-bossa nova grojusius „Rokfelerius“), – tiesiog „darė savo darbą“, atkakliai ir nuosekliai.