Ne pirmąkart Lietuvoje viešinčio rusų ketvertuko solinis koncertas šiandien rengiamas Kaune. Rytoj Kongresų rūmuose jo energija ir humoru žaižaruojančią muziką naujais atspalviais papildys simfoninis orkestras. Gimtinėje „Terem“ išgarsėjo po pasirodymo humoristinėje televizijos laidoje. Nuo tada dviem domromis, kontrabosine balalaika ir bajanu grojantys muzikantai koncertavo garsiausiose pasaulio salėse ir festivaliuose, su iškiliausiais solistais bei kolektyvais. Ir visur kėlė nuostabą, vertė šypsotis.
Šiemet kvartetas buvo įsibrovęs į „Eurovizijos“ sceną – atliko šio konkurso hitų aranžuotes. Petrapiliečių muzikavimo nepriskirsi jokiam grynajam žanrui. Jų tikslas – atlikti pačią įvairiausią muziką: estradinę, populiariąją, klasikinę, ir groti taip, kad ji atskleistų liaudies kūrybingumą. Vienas kvarteto narių (kolektyvas vadovo neturi, jam vadovauja visi muzikantai – aut.) Andrejus Konstantinovas, skambinantis mažąja domra, prieš koncertą sutiko pabendrauti su LŽ.
Prasižengėliai
- Kokią programą parengėte lietuvių klausytojams?
- Koncertą sudarys dvi dalys: per pirmąją, solinę, publika išgirs kūrinių iš pastarųjų trijų kvarteto programų – J.S.Bacho, F.Schuberto aranžuotes, taip pat muzikos iš kino filmų. O per antrąją, kai pasirodysime su orkestru, skambės daug naujų kūrinių. Atliksime simfoninį paveikslą, parengtą pagal N.Rimskio-Korsakovo operą „Legenda apie nematomą Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“. Mūsų instrumentai virs „totoriais“, o orkestras „atliks“ rusų vaidmenį.
- Norint taip muzikuoti tikriausiai reikia ilgų repeticijų...
- Esame sutikę visokių orkestrų. Tačiau su LVSO ir jo vadovu Gintaru Rinkevičiumi nekilo jokių problemų. Jis – puikus muzikas. Atsiunčiame įrašą ir maestro taip parengia orkestrą, kad pakanka dviejų trijų bendrų repeticijų. Tai nuostabu. Norisi pagirti ir imlius orkestrantus. Matyt, jiems mūsų atliekama muzika yra nauja, neįprasta ir įdomi.
Klausytojai išgirs ir kitą premjerą – F.Poulenco siuitą „Maskaradas“. Jos dar nė karto negrojome su orkestru. Tai didžiulis kūrinys. Sutrumpinome jį, atsisakėme vokalinių numerių ir sukūrėme savitą muzikinį paveikslą. Žinantieji F.Poulencą bus nustebinti netikėto žvilgsnio į jo kūrybą.
- Vadinasi, jūsų programai būdingas intelektinis chuliganizmas...
- Bet ne banditizmas? (Juokiasi.) Tai dėl to, kad nemėgstame suvaržymų. Siekiame plotmės, muzikuojame nuolat prasižengdami. Čia mums ypač talkina liaudies instrumentai. Palyginčiau su tautosaka: ji gyva ne užrašuose, įrašuose, o išmokta atmintinai – kas pamėgta, tas ir perduodama jaunajai kartai. Tokia mūsų „metodo“ esmė: turime akademinį išsilavinimą, tačiau į muziką žengiame per folklorą, paisydami nerašytos tradicijos.
Tautinis koloritas
- Kada jums į rankas pateko senieji instrumentai? Kaip tapote komanda?
- Instrumentus paėmėme dar vaikystėje – čia kiekvienas papasakotų savą istoriją. O susitikome Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) konservatorijoje. Pabendravę supratome, kad kartu mums bus kur kas smagiau. Piršosi kelios išvados: pavieniui esame niekam nereikalingi – tai viena, antra – reikia groti muziką, kuri įdomi ne patiems muzikantams, o šiuolaikiniams žmonėms. Iš čia ir kilo toks nestandartinis požiūris į ją. Nesiėmėme „kalinkos-malinkos“, taip pat ir grynosios klasikos, kurią atlikėjai dažniausiai tiesmukai atkartoja liaudies instrumentais. O kokia šių instrumentų reikšmė? Perteikti liaudies pasaulėžiūrą, originalumą. Tad jais mes ir išreiškiame savitą požiūrį į aplinką, klasikinę ir kitokią muziką. Net į reiškinius ar įvykius. Svarbu, kad muzikoje būtų atskleista tautinė savastis.
Pradžios pojūtis
- „Terem“ įkurtas 1986 metais. Garsas apie jus plito studentų bendruomenėse.
- Pirmais metais koncertavome visur, kur tik buvome kviečiami, – mokyklose, gamyklose. Ir nemokamai. Norėjome pasitikrinti, ar tai, ką darome – teisinga. Restoranuose negrojome, nors juose dosniai mokėjo. Labai gerai, kad nesivaikėme pinigų, o radome kitą kelią.
- Koncertuojate su didelėmis popscenos ir akademinės muzikos žvaigždėmis...
- Taip, su „Maskvos virtuozais“, dainininku Vladimiru Černovu, pianistu Denisu Macujevu, džiazo saksofonininku Igoriu Butmanu.
- "Terem" nuo mažytės idėjos ilgainiui virto institucija, kūrybine organizacija.
- Taip, tapome dideliu „teremu“ (juokiasi). Peterburgo centre turime biurą, jame dirba dešimt žmonių. Jau šešerius metus rengiame muzikos festivalį, kuriame dalyvauja tokie žanro ribų nepaisantys kolektyvai kaip „The Real Group“, „The Swingle Singers“. Kovą organizuosime pirmą konkursą „Terem Crossover Competition“. Jo laimėtojai turės progą koncertuoti visoje Rusijoje. Nepamirštame ir mažylių – jau treti metai rengiame vaikų dainos konkursą „Teremok“.
Muzikos gildija
- Kur jūsų namai, koncertų salė?
- Žinoma, Sankt Peterburge. Dažniausiai koncertuojame Didžiojoje filharmonijos salėje ir „Kapeloje“. Šalia biuro veikia nedidelė penkiasdešimties vietų salikė, kurioje repetuojame ir rengiame perklausas.
- Ar jūsų programoje yra solinių numerių?
- Solinių nerengiame, puoselėjame kolektyvinę kūrybą. Nesilaikome vakarietiškos tradicijos, kai brandinami solistai. Mums mielesnė kūrybinių dirbtuvių, menininkų gildijos idėja. Tad ir mūsų muzikos kompozitorius – kvartetas „Terem“.
- Ar prieš koncertą atliekate kokį nors ritualą? Tarkim, liaujatės gerti kai ką stipresnio.
- Žinote, nuo 2000-ųjų visiškai atsisakėme alkoholio. Džiugesio ir linksmybių nesumažėjo, o jėgų kasdien turime vis daugiau. Štai taip ir gyvename, bet patikėkite – visi patenkinti. Koncertas mums – tarsi šamanizmo seansas. Tad kaip treneris pliaukšteli štangos kilnotojui per veidą, taip mes stengiamės pliaukštelėti vienas kitam per sėdynę. Reikia pasakyti, tai padeda pasiekti reikiamą būseną (juokiasi).
