Kilmė ir tęstinumas
Apie šiuolaikinių žūklės įrankių ir žvejo ekipuotės dizainą dabar lyg ir nesusimąstome, nes patraukli, t.y. estetiška išvaizda tapo gaminių vizitine kortele, o mūsų akis išmoko tiksliai skirti „firminį“ stilių nuo nekilmingo dizaino. Šis gebėjimas apsaugo mūsų pinigines, kad neįsigytume pakaitalo, o jei sąmoningai ieškome ko nors pigaus, tai žinome, kokia tokio įrankio ar drabužio vertė.
Estetinę išvaizdą, kuri pabrėžia įrankio vertę, dabar primta vadinti dizainu. Dar prie ketvirtį amžiaus į šį dalyką buvo kreipiamas palyginti nedidelis dėmesys, nes daugumos žūklės įrankių ir reikmenų išvaizdą diktuodavo funkcionalizmas ir konstruktyvizmas. Švedų kompanijos ABU kataloguose, išleistuose 1980-1985 m. puikiai matyti šios tendencijos įtaka: minėto periodo pradžioje tuo metu garsėjusios šios kompanijos ritės skiriasi ne dydžiu, kaip dabar, o išvaizda, kurią akivaizdžiai lemia konstrukcijos ypatybės ir ritės paskirtis. Po penkerių metų matyti akivaizdi permaina – ABU ričių dizainas suvienodintas, o ričių numeracija primena dabar „Peugeot“ automobilių gamintojų naudojamą modelių žymėjimą: pirmasis skaičius reiškia ritės seriją, antras rodo kelintos ji yra kartos, o trečiasis nusako kalibrą. ABU kompanija buvo tarp pirmųjų gamintojų kartu su japonų „Daiwa“, prancūzų „Mitchel“ ir vokiečių „Balzer“, kurie įvertino dizaino tęstinumo svarbą.
Standartizacijos pažabojimas
Tiesa, žūklės įrankių gamintojams priekaištauti nevertėtų, nes jie nedaug atsiliko nuo daugelį dešimtmečių pažangiausios pramonės šakos – automobilių gamybos, kuri vos keliais metais anksčiau sutelkė dizainerius kurti tokį modelių stilių, kuris turi užtikrinti labai svarbų efektą – kompanijos automobiliai plika akimi ir iš tolo turi būti atpažįstami pagal išskirtinį, tik jiems būdingą dizainą, o ne vien pagal emblemą ant radiatoriaus grotelių ar bagažinės dangčio matomą ir perskaitomą dažniausiai tik iš arti.
Šiandien tik automobilių istorijos išmanėliai žino, jei nepriskirsime prie jų tų vairuotojų, kurie atsitiktinai iš spaudos ar televizijos laidų išgirdo, jog agresyvios išvaizdos prieškarinių „Horch“ limuzinų įpėdiniai – stilingi „Audi“ kupė ir sedanai. Būtent aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo padėti pagrindai išskirtiniam „Audi“ dizainui, kurį dabar priimta vadinti dinastiniu.
Toks dizainas būdingas ir rimtų gamintojų įrankiams. „Romados“ Kalvarijų filialo konsultanto Vyganto Radžiukyno teigimu, japonų kompanijos „Daiwa“ meškerykočių „vizitinė kortelė“ beveik nebūtina, nes įrankis atpažįstamas pagal dizainą iš tolo, nebent reikia pasitikslinti metrines ar svorio charakteriskas. Šiandien šis dizainas, turbūt, labiausiai kopijuojamas pasaulyje.
Estetikos magija
Kodėl „Daiwa“ dizainas toks paklausus? Gal mėgdžiotojai stokoja išmonės? Deja, tokia prielaida – naivi. Jei šį dizainą savo meškerykočiams kopijuoja daugybė anoniminių gamintojų, tai reiškia tik viena – „Daiwa“ meškeriojimo įrankių dizainas – labai vykęs. Antra, šis dizainas turi labai svarbų dalyką – įvaizdį, simbolizuojantį kokybišką, funkcionalų, patikimą, komfortišką žūklę užtikrinantį įrankį. Štai kur šuo pakastas. Kad ir iš kurios pusės eitum, tačiau, nagrinėdamas žūklės įrankių ir ekipuotės estetikos klausimą, prieisi tą pačią išvadą: stilingas dizainas – gero vardo, reputacijos sinonimas.
Dabar prie šio sąrašo prisideda dar viena kategorija – išskirtinis dizainas, kuriuo pasižymi ribotų serijų meškeriojimo įrankiai. Pagal analogiją su „limited edition“, t.y. ribotos serijos automobiliais.
Kita vertus, įrankis, keliantis estetinį pasigėrėjimą, kartu kelia ir pasitikėjimą, nes kitaip ir būti negali: juk stilingas dizainas pigiai neįgyjamas, o tai savo ruožtu reiškia, kad ir įrankis pagamintas pagal naujausias technologijas, išbandytas ir patikrintas. Tad žūklėje su juo jautiesi smagiai. Ne paskutinėje vietoje ir galimybė pasipuikuoti stilingu meškerykočiu prieš kolegas, nes žinomo gamintojo įrankis pagal dizainą atpažįstamas iš toli, kelia susidomėjimą. Per žūklės preliudiją ar pietų pertraukėlės metu, o ypač vakarojant prie laužo jūsų įrankis gali tapti įdomios ir keliančios pasitenkinimą diskusijos tema.
Įsivaizduokite situaciją, kad žvejoti lietuvių spiningininkų varžybose atsigabenote „VanStaal V70” modelio ritę. Šių žvejybos ričių plejada šiandien laikoma pasaulyje pačia prestižiškiausia, o patys įrankiai – patikimumo viršūne. Nepastebimam praslysti pro varžybų dalyvių akis nepavyks, nes „VanStaal“ dizainas – ne šiaip lengvai atpažįstamas, o paprasčiausiai unikalus. Kaip manote, ar atsiras tokių iš prisiekusių meškerės brolių tarpo, kurie nenorės palaikyti rankose šio technikos stebuklo? Žinoma, ne. Tad žūklės įrankių estetika turi savo magišką žavesį, kuris visada skatina balsuoti už dailią plūdę, o ne skubotai nudrožtą gaminį.
Tarp stiliaus ir mados
Meškeriojant Maroke teko būti labai įdomaus žūklės gido monologo liudininku: „Aha, anglai jau nuėjo arbatėlės gurkštelti, amerikiečiai dar „dirba“, todėl geriau dabar atsipūsti kartu „serais“, o kai aprims jankių keliamas triukšmas, pratęsti žūklę“. Ir po kiek laiko kreipėsi į mane: „O kaip jūs manote, ar nepakliudys mums stiklinaitė arbatos (Maroke arbata geriama ne iš puodelių ar pialų, o iš grakščių stiklinaičių, kurios mūsų tautiečiams tikriausiai labiausiai primintų šimtgraminį „briaunotą“ stikliuką) ir atokvėpis paunksmėje?
Serai tuo tarpu gana gyvai diskutavo tarpusavyje ir nesunku buvo suvokti, kad pokalbis užsimezgė tarp dviejų grupių, kurios priklauso skirtingiems klubams, atstovaujantiems skirtingus meškeriojimo stilius. Tai nereiškia, kad vieni užmeta masalą per galvą, o kiti – šoniniu metimu. Čia šuo pakastas visai kitur. Serai iš skirtingų stovyklų skirtingai suvokia žūklės komfortą ir jo užtikrinimo būdus. Tačiau tai nekliudė jiems gyvai domėtis vieni kitų meškeriojimo įrankiais. Kadangi diskusija buvo labai gyva, tai mane paskatino geriau įsižiūrėti į anglų įrankius. Jų funkcionalusis dizainas buvo pažįstamas, tačiau išvaizda, ypač ričių, skyrėsi nuo serijinės gamybos „daiwų“ ir „hardžių“. Skirtumas buvo lygiai toks pat kaip tarp specialiose dirbtuvėse perdaryto ir serijinio automobilio. Žodžiu, daugumos serų įrankiai buvo aiškiai dailinti pagal jų šeimininkų skonį ir supratimą. Tokia praktika tampa madinga. Tad anglų šiandien jau nebestebina klausimas: sere, kur jūs užsakėte dizainą savo ritei?
