Nors nėra tikslios statistikos, tačiau spėjama, kad kasmet 50 proc. žūklės masalus gaminančių kompanijų produkcijos, žvejų leksikonu tariant, „palaidojama“ vandens telkiniuose, kai masalų kabliukai įsikerta į kliuvinius - kerplėšas, nuskendusias išvartas, augalų šaknis ir t.t.
Mokslininkai jau aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, susirūpino, kad švininiai šratai naudojami medžioklėje ir švininiai meškerių svareliai bei masalai iš plastikų ir kitų sintetinių medžiagų ilgainiui gali kelti rimtų ekologinių problemų. Todėl Anglijoje, įsiklausant į jų balsą, uždrausta medžioklei naudoti švininius šratus, o daugelyje Europos šalių dalis meškeriotojų švininius dugninių meškerių svarelius pakeitė akmeniniais arba nulietais iš inertiškų ir nepavojingų metalų. Dabar ekologai kelia balsą, kad vidaus vandenys gali būti užteršti iš yrančių guminukų išskiriančiomis cheminėmis medžiagomis, o vandens kokybė dėl to labai pablogėti.
Po keletą metų vyksių tyrimų, mokslininkams pavyko išspręsti ir guminukų problemą - amerikiečių kompanija „Berkley“ pradėjo juos gaminti iš natūralių medžiagų (receptas laikomas paslaptyje), kurios vandenyje gana greitai suyra ir tampa įvairių mikroorganizmų vardu. Na, o vandens telkiniuose nesikaupia pavojingos cheminės medžiagos.
2009 08 20
Ekologiškas žvejų iššūkis. „Valgomi“ spiningo masalai
Dirbtinių spiningo masalų kompanijos kasmet pagamina tūkstančius tonų guminukų. Jie liejami specialiose formose iš elastingų plastikų ir sintetinių dervų. Minkštųjų spiningo masalų kasmet pagaminama vis daugiau, nes šie drebučius primenantys aštunkojai, žuvelės, varlės ne tik ypač tikroviškai imituoja plėšriųjų žuvų grobį, bet ir palyginti pigūs, tad žvejai juos noriai naudoja.
Masalas / Lino Maruko nuotr.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą
