Bet šį pavasarį daugelis meškeriotojų, žvejojančių srauniose upėse šapalus, susidūrė su netipiškais mūsų platumoms kiršlių kibimo atvejais. Puikiai žinoma, kad gegužės mėnesį ypač sėkmingas šapalų žūklės masalas – sukrė. Dažniausiai – sidabro spalvos. Šis masalas skleidžia stiprius virpesius ir plėšriosios žuvys persekioja sukrę net ir labai drumstame vandenyje.
Dažniausiai šapalų žūklei pasirenkamos prancūziškos „Mepps Aglia“ tipo sukrės su raudonais arba juodais taškučiais (pastarosios veiksmingiausios skaidriame vandenyje). Kai pradeda sklandyti karkvabaliai, patartina žvejoti „Aglia TW“ sukre, kurios lapelio išorinę pusę puošia boružės kiautą primenantis piešinys.
Kadangi dažnai šapalai meškeriojami ten, kur sutinkami ir kiršliai, kiekvieną sezoną pasitaiko, kad sukres atakuoja ir pastarieji. Tačiau mūsų platumose tokie atvejai – netipiški, nes kiršliams maisto pakanka, mitybinė konkurencija rūšies viduje – nedidelė, todėl kiršliai nelinkę išmainyti gardžią apsiuvą į abejotiną sukrės skonį. Todėl stebėtina, kad girdėti daug atsiliepimų, jog kiršliai noriai atakuoja tas pačias sukres, kuriomis viliojami šapalai. Ypač, jei skaidriame vandenyje meškeriojama mažais modeliais.
Teoriškai žiūrint čia nieko nuostabaus nėra, tačiau praktiškai galvojant, tai rodo, kad šį pavasarį kiršliai gerokai alkanesni. Galbūt sumažėjo kokių nors vabzdžių populiacija, o gal paprasčiausiai upėse gausu mailiaus, kuris – lengvas plėšriųjų žuvų mailius. Tad ir kiršliai nevengia jais pasmaguriauti.
Pagal meškeriotojų atsiliepmus ypač sėkmingai kiršliai viliojami itališkomis sukrėmis „Panther Martin“, kurių konstrukcija taip pat netipiška, kaip ir minėti kiršlių kibimo atvejai: šių sukrių lapelis per sklylutę priekinėje dalyje užveriamas tiesiog ant masalo ašies. Toks srovėje plukdomos „panther Martin“ lapelis sukuria labai stiprius virpesius. Nors kiršliai sukrėmis susidomi nedažnai, tačiau šis „triukšmas“, matyt, juos labai veikia. Pagal kitą versiją, sukres griebia tik stambūs kiršliai, kuriems, esą, jau sunku pramisti rankiojant nuo vandens paviršiaus vabzdžius ar jų lervas, o minėtos sukrės imituoja kažkokios dažnai pasitaikančios vabzdžių rūšies keiamus virpesius.
Kad ir kaip čia yra, tačiau praktika rodo, kad gali būti ir taip, jog kiršliai keičia įpročius. Žinoma, tai – tik spėlionės, tačiau įdomiausia, kad minėtas sukres griebia ne tik dideli, bet ir mažesni už vidutinius kiršliai. Taigi nenustebkite, jei taip atsitiks ir paleiskite juos atgal į gimtąją upę, o šapalams Šventojoje, Jūroje ar Minijoje vilioti geriau rinktis didesnius masalus.
