Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.
Tenka vytis. Niekas kitas, tik rimta žuvis gali plukdyti svarų plūdurą... Kokia? Stambi lydeka ar kilograminis ešerys?
Netikėtas laimikis
Kai pasivijome skritulį, draugas suėmė į gelmę smingantį valą ir dėl viso pikto pakirto, tačiau to nereikėjo. Žuvis jau, matyt, buvo giliai nurijusi kuojelę, kurią panaudojome masalui. Laimikis atkakliai priešinosi. Regis, iš 2,5 metro gylio keltume kelmą. Pagaliau vandens paviršius suraibuliavo, o tuose raibuliuose man pasivaideno grėsmingas angies lemtingam šuoliui pasirengusios angies siluetas... Bet tuojau suvokiau, kad to negali būti. Juk tai ungurys. Įmestas į valtį, vandenžaltis ilgai slydo mums iš rankų, supainiojo skritulių valus, kol galop atsidūrė metalinėje skiaurėje, nes tik tokioje patartina laikyti šias žuvis.
Paprastai ungurys imamas specialia pirštine arba ranka, prieš tai delnu priglausta prie smėlio, kad slidokas neišsprūstų. O nuraminamas šis vijurkas, keletą kartų jo uodegą stiprokai suduodant į kietą daiktą, geriausiai – į akmenį...
Mūsų netikėtas trofėjus pasirodė kilograminis. Netrukus mažėlesnį ištraukėme kitu skrituliu, paskui dar vieną, irgi kaip sukirptą. Tai buvo akivaizdus ženklas, jog ne veltui liepa vadinama griaustinių ir ungurių mėnesiu.
Permaininga vasara
Šią vasarą neteko girdėti, kad kur nors būtų labai sėkmingai meškerioti unguriai – visų išgirtos ir delikatesu pripažintos žuvys. Atvirkščiai, kažkuo neįtiko jiems kaitri ir permaininga vasara, vandenis lyg ir papildanti liūtimis, tačiau įšildžiusi iki kritinių temperatūrų.
Vidurvasarį, kai priedugnio vandens storymėse galėjo pritrūkti deguonies, pasitaiko, kad ungurius ištinka kolapsas. Paskutinį kartą tokiu metu kai kuriuose Pietų Lietuvos ežeruose meškeriotojai pastebėjo į pakrantes išmestų nustipusių ungurių. Šiemet tokių dalykų lyg ir išvengta. Bet ungurių aktyvumo fazės reikėjo laukti iki pat liepos pradžios. Panašią vasarą prisimenu buvus maždaug prieš dešimt metų. Tada Alytų apskriejo žinia, jog sumeškeriotas 3,2 kg svorio ir 105 cm ilgio ungurys. Užkibo Nemune, susiviliojo dugninės meškerės masalu – varle, kuri buvo skirta šamui. Rankos storio gražuolis pasidavė tik po ilgos kovos. Unguriai mūsų krašte dažniausiai gaudomi dugninėmis meškerėmis arba skrituliais. Daugiausia jų sugaunama ežeruose, bet kimba jie ir migruodami upėmis bei upeliais. Na, o tada lyg maišas pratrūko kibti ėmė visuose krašto ežeruose. Dabar scenarijus panašus. Matysim, kokie rezultatai bus liepos pabaigoje.
Nenurimstantys piligrimai
Didysis instinktas ungurius kiekvieną pavasarį ir rudenį pašaukia ilgon kelionėn – jie plaukia neršti. O viso pasaulio unguriai neršia tik vienoje vietoje, vos ne Atlanto viduryje, už tūkstančio kilometrų nuo mūsų ežerų – Sargaso jūroje, užgožtoje milžiniškų dumblių kolonijų.
Vasarą unguriai geriausiai kimba tvankiomis, audringomis naktimis, kai griaudžia perkūnija, lyja kaip iš kibiro. Šios žuvies gyvenimo būdas – naktinis, tačiau šiltomis ūkanotomis dienomis, ypač jei dulkia šiltas lietutis, jų pasitaiko pagauti ir dieną. Toks atvejis man yra pasitaikęs Žverno ežere ties Dubingiais. Meškeriojom karšius, kibo permainingai, kol netikėtai plūdė dingo po vandeniu tokiu greičiu, lyg prie jos būtų pririšę kirvį. Pakirtau ir pajutau, kad priešinasi rimta žuvis. Pasirodė, jog tai – ungurys. Įdomiausia – kad ungurys, tipiškas plėšrūnas, susigundė perlinių kruopų vėrinuku.
Meškerės ir masalai
Meškerioti ungurius efektyvu ir skrituliu, ir dugnine meškere, bet ne itin sportiška, nes užmetus masalą, lieka tik pasyviai laukti: užkibs – neužkibs...
Įdomų meškeriojimo būdą sumanė danų meškeriotojai. Tam nereikia kabliuko. Prie valo pririšamas didelis kuokštas stambių sliekų. Jis užmetamas tokioje vietoje ( paprastai meškeriojama iš valties), per kurią driekiasi ungurių naktinės medžioklės maršrutas.Valui ėmus įsitempti (plūdė irgi nenaudojama), o jis paprastai būna tik meškerės ilgio, staigiai traukiama. Ungurys taip tvirtai įsikimba į sliekus (gardumynas!), kad žandikaulius atčiaupia tik valtyje. Nė atkabinėti nereikia. O juk visi meškeriotojai gerai žino, koks vargas ištraukti iš ungurio žiomenų kabliuką. Jis masalą praryja labai giliai. Dažniausiai reikia pjauti pavadėlį.
Pamažu populiarėja ir naktinė ungurių žūklė plūdine meškere. Kad geriau matytųsi kibimas, naudojamos šviečiančios plūdės, o vandenžalčiai viliojami specialiu jauku – granulėmis, kurių sudėtyje yra kraujo miltų. Kad jaukas veiksmingiau viliotų ungurius, jis pagardinamas purškalu, kuriame yra kraujo, sliekų ištraukos ar žuvies taukų aromatų.
Vietos žūklei pačios geriausios – protakose tarp ežerų, ežerus jungiančiuose upeliuose, upelių žiotyse, sekliose įlankose, plotuose, kur 2-3 m gelmėje dugnas apžėlęs vandens augalais. Masalui naudojami stambūs sliekai, varlės, negyvos žuvelės, vingiliai, mėsos gabaliukai. Tačiau, svarbiausia, meškeriojimo vietoje papilti jauko. Dabar sukurta ungurinių jaukų, tačiau patyrę meškeriotojai geriausiu jauku laiko sausą arba kubeliais supjaustytą sukrešėjusį kraują. Jo kvapas tikrai sugundys ungurius.
Gero kibimo naktimis, meškeriojant iš valties, galima sugauti ir dešimtį ungurių. Beje, meškeriojant tokiu būdu, smulkius ungurius galima paleisti, nes jie nespėja giliai nuryti kabliuko.