Modelis ir spalva
Šių metų birželį spiningavom Lavyse. Žuvys kibo prastai, o tiksliau – visai nekibo. Tokias dienas visada pravartu išnaudoti eksperimentams. Kai nekimba visada atidžiau įsižiūri į masalo žaismą, pastebi tuo ypatumus, kurie palankiomis dienomis paprastai lieka už kadro. Pirmiausiai paplukdžiau įvairiais režimais keletą naujų „džerkų“, paskui ėmiausi guminukų, tarp kurių buvo ir tamsiai rudi bei juodi modeliai meškerioti „drop-shot“metodu. Tarp bandomųjų pavyzdžių buvo ir dvi trečio numerio sukrės juodais lapeliais, kurias įsigijau būtent žūklei skaidriame vandenyje. Kadangi kiti masalai lydekų nedomino, atėjo ir jų eilė.
Užmečiau vieną iš tų sukrių, dekoruotą geltonais taškais, ir, kelis kartus pasukęs ritės rankenėlę, vos nepašokau nuo valties suolelio, kai kažkas cvaktelėjo per masalą ir suspurdo, purtydamas spiningo viršūnėlę. Laimikis buvo menkas – dviejų sprindžių lydekaitė, tačiau jis signalizavo, kad kibimas nedingęs, tik reikia tinkamą masalą parinkti. Po jos užkibo antra tokia, trečia... Pasidarė aišku, kad arčiau kranto – tik smulkios plėšrūnės. Todėl pasiyrėme į ežero plotą, kur yra kelių metrų gelmėje žolėtas sėklius ir kur visada galima tikėtis stambaus laimikio.
Užmečiau sukrę palei sėkliaus šlaitą, palaukiau, kol masalas gerokai nugrimzdo, ir pradėjau sukti ritės rankenėlę. Pusiaukelėje iki valties spiningą supurtė galingas smūgis. Pradėjau traukti užkibusią žuvį. Tai, žinoma, buvo lydeka. Kolega pasižiūrėjo į laimikį pavydžiai, tačiau toliau atkakliai siūlė plėšrūnėms savo „firminį“ guminuką. Kai man užkibo antra, jis neiškentė ir be žodžių ėmė raustis masalinėje, kol surado juodą trečio numerio „comet“ tipo sukrę su tokiais pat geltonais taškais ant lapelio. Juoda sukrė pademonstravo veiksmingumą pirmu metimu – užkibo padorus ešerys. Taip ir spiningavom tą dieną – aš gaudžiau lydekas, o jis ešerius. Matyt, masalo spalva buvo esminis dalykas, o sukrės tipas lėmė kimbančių žuvų rūšį. Deja, po poros valandų ne itin kokybišką juodą maniškės sukrės lapelio emalę lydekų dantys nugremžė, ir kibimai liovėsi. Šis statistinis pavyzdys rodo, kad kibimą provokuoja ne tik masalo spalva, bet ir tipas bei modelis.
Masalų limitas
Kokį juodą masalą dažniausiai pamatysi spiningautojo masalinėje? Be jokios abejonės, tai sukrės ir guminukai. Labai retai spiningautojų masalinėse aptiksi juodą ar bent tamsų voblerį, nors vasarą tokie masalai – labai veiksmingi. Štai liepos mėnesį dažnai naudoju juodą „Yo-Zuri Flat Crank“ modelį (5,5 cm, 7,5 g). Masalas – tinka, mano manymu, visų plėšriųjų žuvų gaudymui, tačiau penkerius šešerius metus šį voblerį laikiau absoliučiai vidurvasario masalu. Šiemet jis mane nustebino vėlyvą rudenį. Atsitiko taip, kad į išvyką vietoj masalinės su šešiacentimetriniais „minnow“ pasiėmiau masalinę, skirtą vasarą naudojamiems hibridiniams ir „crank“ tipo vobleriams. Klaida paaiškėjo, kai, priėjus tvenkinio įlanką, kur gelmė siekia kiek per metrą, o tokioje vietoje prireikė tvičinginio masaliuko. Teko rinktis iš to, kas yra, ir būtent „Flat Crank“ pasirodė tinkamiausios masės. Spalva šiuo atveju tapo antrine charakteristika. Pagalvojau, kad raudonas akcentas vobleriuko pažiaunėje bus pakankamas dirgiklis, gerai plėšrūnų matomas nuskaidėjusiame vandenyje, kuriame tinkamai užsimaskuoti lydekos gali tik atsigulusios ant neaukštų vandenžolių kilimo, dengiančio įlankos dugną.
Tiesa, „crank“ tipo voblerių nelaikau šimtaprocentiniais tvičingo masalais, nes jie labiau tinka plukdyti palei dugną trajektorija, primenančia laiptų pakopas. Iš pradžių „pakopinė“ taktika nedavė rezultatų, todėl voblerį ėmiau plukdyti lėčiau, retkarčiais nustodamas sukti ritės rankenėlę, kad masalas stabteltų ir pakibtų virš dugno. Tokia masalo elgsena iš karto išjudino ešerius, kurie ėmė stverti stabtelintį masalą.
Kai krepšelyje jau spurdėjo tuzinas ešerių, nukreipiau masalą kitu maršrutu, pro vienišą švendrų guotą, žymintį povandeninę kalvelę už kokių dvidešimties metrų nuo kranto. Šį kartą masalą plukdžiau be ešeriams patinkančių pauzių ir kai vobleris atsidūrė šalia švendrų salelės, jį triukšmingai atakavo lydeka. Beje, vobleris „suveikė“ tik toje įlankoje, o atvirame vandenyje pirmavo vidutinio kalibro „džerkai“. Tačiau įlankos nuotykis iškalbingai papildė juodų masalų panaudojimo statistiką ir parodė, kad juodas masalas gali pasirodyti labai veiksmingas ne tik tradiciniu jų panaudojimo laikotarpiu – šiltu metu, bet ir gana vėlyvą rudenį.
Panašus atvejis nutiko su pilkšvai juosvu vobleriuku „Butcher“, kurio šonai pamarginti vos matomais geltonais potėpiais. Nors masalo dydis – tik penki centimetrai, tačiau jį taip pat priskiriu universliųjų kategorijai. Šią reputaciją vobleriukas patvirtino spalį, kai Dūkšto ežere po pirmųjų šalnų „tikrinau“, ar lydekos jau susirinko smaguriauti varlėmis. Tą dieną varlių imitacijos, deja, visiškai nedomino lydekų. Beje, kaip ir keletas klasikinių „minnow“ tipo tvičingo metodui tinkančių voblerių (per 12 cm) modelių. Nelabai tikėdamasis, kad tokią saulėtą dieną situacija nors kiek keisis, užmečiau ištikimąjį „Butcher“ ir netrukus užfiksavau pirmą realų kibimą.
