Ešerių prioritetai
Atskleisti kada juodi guminukai tampa plėšriosioms žuvims patrauklūs, kaip dažniausiai būna, padėjo vėlgi atsitiktinumas. Į dreifą Luodžio ežero pakrantėmis pasiėmiau tik „stickbait“ tipo voblerius ir vieną „tarnybinę“ masalinę su įvairiais reikmenimis, pradedant valo žirklutėmis ir baigiant segtukų su sukučiais rinkiniu. Jos kampe paprastai atsiranda vietos keliems guminukams, kurie privalo būti po ranka, porai blizgių, kelioms sukrėms. Tą kartą kaip tik buvau įdėjęs paketėlį su juodais guminukais, kuriuos įsigijau tos išvykos išvakarėse.
Ties vienu meldų „ragu“ netikėtai užvirė ešerių „katilas“, iš vandens ėmė šokinėti šimtai žuvelių. Praleisti tokią progą būtų buvę labai lengvabūdška. Geriausias masalas tokiais atvejais – nedidelis guminukas. Atsidariau „tarnybinę“ masalinę ir... turėjau kažką rinktis tik iš juodų guminukų. Vienas modeliukas su laiba uodegėle, kurios gale buvo nedidukė purpurinė mentė, man pasirodė simpatiškiausias, tad jis ir nuskriejo į katilo epicentrą. Kai masalas pusmetrį nugrimzdo, ėmiau jį labai trumpais šuoliukais plukdyti link valties. Ir iškart smūgis, tačiau žuvis neužkibo. Ištraukiau masalą iš vandens ir pamačiau, kad uodegėlė ryžtingai nugnybta sulig atsikišusiu nuo gana trumpo kūnelio ilgu jos pagrindu. Tuojau pat į vandenį nuskriejo „kopija“, vėl smūgis, vėl laikau rankose beuodegį guminuką. Užmetu trečią „kopiją“. Ne toks juntamas kaip ankstenis grybštelėjimas. Azarto pagautas nepastebiu, kad ir trečiasis guminukas neteko uodegėlės. Užmetu masalą iš naujo ir jį grimztantį sugriebia kažkieno stiprūs žabtai. Netikėta, tačiau tai ne ešerys, o lydeka.
Katilas dar verda, todėl kelis kartus grybšteliu irklais, kad nenutolčiau nuo jo. Tada išsegu guminuką kokių šešiasdešimties centimetrų lydekai iš nasrų ir pamatau, kad masalas – beuodegis. Kad patikrinčiau staiga kilusią prielaidą, vėl užmetu beuodegį ir laukiu, kol masalas nugrims. Porą truktelėjimų ir naujas smūgis. Tiesiog verčiantis iš kojų. Pradedu galynėtis su stambia lydeka. Dviese šiaip ne tai įveikiame lydeką, kurios ilgis aiškiai viršys devyniadešimt centimetrų. Dėlė, lydekas akivaizdžiai vilioja kaip saldumynai širšes... Dar vienas beuodegio guminuko reidas į gelmę – taip pat sėkmingas. Kol keliu į valtį laimikį, ešerių užvirtas „katilas“ rimsta. Trečiasis kibimas nekelia jokių abejonių – akivaizdu, kad lemiama – masalo spalva, o ne animacija.
Šią išvadą patvirtino ir liepos mėnesio bandymai: absoliučiai juodi guminukai puikiai viliojo šapalus, ešerius. Koks geriausias šių masalų dydis? Optimalūs – ne patys didžiausi, nes dėlės – ne gigantai. Kita vertus, vidurvasarį net ir lydekos vaikosi palyginti smulkų grobį. Kartais svarbu, kad į plastiko, iš kurio lieti guminukai, masę būtų įterpta sidabro arba aukso spalvos blizgučių. Praktika rodo, kad jie labai padidina masalų veiksmingumą.
Atspalvių svarba
Kiekviename vandens telkinyje vanduo turi savo atspalvį ir skaidrumą, kuris įvairiais metų laikais skirtingas, bet turi ir tai, kas neišmatuojama jokiais prietaisais ir nenusakoma žodžiais. Tačiau būtent šis nepakartojamas ežero ar upės vandens savitumas labai reikšmingas spiningavimui dirbtiniais masalais. Jis lemia, kad tas pats masalas kiekviename vandens telkinyje atrodo kitaip. Tai irgi sunkiai nusakoma žodžiais, o praktiškai tai reiškia, kad viename vandens telkinyje jis žuvis vilioja, o kitame – ne.
Kodėl? Matyt, ima veikti subtilūs, plika akimi beveik nepastebimi niuansai. Mūsų akimis žiūrint, juoda spalva – vienoda, o skirtinguose vandens telkiniuose priklausomai nuo minėtų niuansų – skirtinga. Tuo nesunku įsitikinti, nes vienuose vandens telkiniuose tas pats juodas masalas veiksmingas, o kituose – ne. Juoda spalva taip pat turi atspalvius. Juodų, tamsiai rudų masalų turėti būtina. Klasikinės dėlės imitacijos – universalus masalas, kuris tinka daugelio mūsų krašto žuvų žūklei. Tiesa, vienuose vandens telkiniuose veiksmingos žvilgančios lyg nuskeltas žėručio luito kampelis dėlių imitacijos, kituose – matinės kaip juodo butelio šukė, ilgai skalauta jūros bangų, trečiuose – juodos kaip batų tepalas... Tačiau tai – niuansai, kuriuose galima gana greitai susigaudyti.
Prancūzų ichtiologai nustatė, kad vandens telkiniuose, kur gyvena varlės, lydekų skrandžiuose randama daugiau buožgalvių, o ne suaugusių varlių. Todėl tokiuose vandens telkiniuose rekomenduojama spininguoti juodais masalais. Ypač veiksmingos yra stambios buožgalvius imituojančios muselės – strymeriai, pagaminti iš marabu pūko, kuris fantastiškai pulsuoja vandenyje. Beje, tokiuose vandens telkiniuose ir sterkai medžioja juodus masalus, tačiau šiuos plėšrūnus geriausia gaudyti guminukais.
Ar galima juoda spalva marginti tamsius masalus? Puikiausiai. Tik, jei tai – vobleris, būtinai pamarginkite ir pilvą. Koks oras tinkamiausias vilioti žuvis juodai ir tamsiai rudais masalais? Nuostata, kad apniukusiu oru geresni ryškesni, o tamsūs ir juodi masalai – saulėtomis dienomis, labai bendra. Jos negalima laikyti taisykle, nes ši nuostata turi labai daug išimčių. Kokį masalą pasirinkti, lemia konkrečios žūklės sąlygos – vandens skaidrumas, dugno spalva, plėšrūnų meniu ypatumai. Tačiau akivaizdu viena, kad tamsūs ar juodi masalai gali būti labai veiksmingi ir apniukusiu oru. Kartais suveikia elementarus masalo marginimas juoda spalva. Tamsios, ešerio šonus primenančios juostos, nuspalvintos ant balto voblerio šonų, gali staiga pasirodyti labai patrauklios lydekoms.
Alkis – ne svarbiausias argumentas
Prancūzų ichtiologų tyrimai parodė, kad tik 35 proc. sugautų lydekų, užkibo alkanos, o jų skrandžiai buvo visiškai – tušti. Didelėse upėse, ežeruose, vandens saugyklose užkibusių tyrinėtų lydekų valgiaraštis pasirodė skurdžiausias – 98 proc. jo sudaro žuvys, 2 proc. – vėžiai. Tvenkiniuose gyvenančios lydekos sumedžioja kur kas įvairesnių „patiekalų“: 52 proc. jų raciono – žuvys, 27 proc. – dėlės ir įvairios vabzdžių lervos, 21 proc. – varlės ir kiti varliagyviai. Patį įvairiausią grobį sumedžioja mažose ir vidutinėse upėse gyvenančios lydekos: jų skrandžiuose aptinkama 73 proc. dėlių, 17 proc. – įvairių lervų ir kirmėlių, 9 proc. – žuvų, 1 proc. – augalijos. Tad alkis – ne svarbiausias argumentas kibti, nes daug labiau kibimą lemia masalų tikroviškumas.
