Pamiršti, sutrūkinėję tinklai ir toliau „žvejoja“, į juos įsipainioję žūva paukščiai, jūrų žinduoliai. Skaičiuojama, kad pamiršti tinklai sugauna apie 2,3-15 proc. bendro tinklais pagaunamo žuvų kiekio. Baltijos jūroje tai sudaro nuo 420-3500 t žuvies. Kaip pažymi ekspertai, tai beveik metinė menkės kvota, skirta Lietuvos žvejams.
Kartu tinklai ir kitokia įranga sudaro nuo 10 iki 15 poc. vis į krantą išmetamų šiukšlių.
Pamesta žvejybinė įranga didžiausią žalą padaro komercine žvejyba užsiimančioms įmonėms, nes į juos patenka ir žūva dažniausiai menkės, strimelės, plekšnės. Anot Lietuvos gamtos fondo projekto vadovo Roberto Staponkaus, vien Lietuvos priekrantėje nuskendę tinklai gali sugauti apie 87 tonas žuvies.
 |
| Lietuvos gamtos fondo nuotr./Narai ners į maždaug 20 metrų gylį traukti paliktų tinklų. |
Tinklai bus traukiami kur žvejyba intensyviausia – aplink uosto vartus ir ties Karklės kaimu. Šios vietos pasirinktus išanalizavus dugną ir vyraujančias sroves. Tinklai bus traukiami priekrantėje, kur gylis maždaug 20 metrų.
Tinklai bus traukiami ir kaimyninėje Lenkijoje. Ten ketinama ištraukti apie 14 tonų tinklų. Skaičiuojama, kad per dvidešimt metų Baltijos jūroje pamesta tiek tinklų,kad pakaktų 18 kartų juos nutiesti nuo pietinės iki šiaurinės pakrantės. Tinklai pastaraisiais metais naudoti iš ilgai nesuyrančių mežiagų.
Anot eksperto Tomo Zolubo, vėliau dalis tinklų bus perduodama Jūrų muziejui, kitų pageidavo pajūrio kavinės, likę bus atiduoti perdirbimui.
T.Zulobo teigimu, žymiai mažesnę žalą žvejai patirtų dėl šitaip į tinklus įsipainiojančių ir veltui žūvančių žuvų, jei imtų naudoti ūdas ar gaudykles. Šie žvejybos būdai gamtai padarytų mažiau žalos.
Iš žvejybos verslo pasitraukė ir susenusius laivus supjausčiusios įmonės dažniausiai žuvis ir gaudė tinklais. Šiuo metu iš 14 priekrantės žvejybos įmonių tik viena žuvis gaudo tinklais, kitos žvejoja tralais. Žvejyba tralais – vienas iš žvejybos būdų, kai dugnu tempiamas specialus tinklas su pritvirtintais svoriais, taip vadinamomis „durimis“. Tačiau užkliuvę už kliuvinių, tinklai neretai nutrūksta.
„Žvejai nėra suinteresuoti prarasti žvejybinę įrangą, tai kainuoja nemažus pinigus. Jie visada stengiasi susigrąžinti, bet ne visada pavyksta“, - aiškino R.Staponkus. Ketinama sudaryti infomacinę bazę, kurioje žvejai galėtų nurodyti, kur ir kada prarado tinklus.
Projektą įgyvendina Lietuvos gamtos fondas kartu su Pasaulio gamtos fondu Lenkijoje.
