Laivo įranga
Šiandien spiningininkai laimikio gyvybingumo išsaugojimo klausimą dažniausiai sprendžia gana primityviai – sega sugautas žuvis specialiais segtukais, kurių virtinė pritvirtinta tam tikru atstumu vienas nuo kito prie virvelių ar troselių. Vienas tokios virtinės galas rišamas prie laivo borto, kad žuvys laisvai plūduriuotų vandenyje.
Specialistų nuomone, toks žuvies laikymo būdas tinkamas iš esmės tik tuo atveju, kai meškeriojama nuo kranto ir žuvys būna įleistos į vandenį vienoje vietoje (pageidautina, kad tą vietą gožtų medžių šešėlis), o, meškeriojant iš valties, prisegtos prie virtnės žuvys vis tiek patiria stresą ir net traumas.
Ydinga tai, kad segtuko smailiuoju gali praduriama apatinė žuvies žiauna. Dažnai žaizda būna gana nemaža, o sužeistai žuviai išgyventi daug mažiau šansų. Antra, spiningininkai dažnai keičia dislokaciją vandens telkinyje ir tokių perplaukimų iš vienos vietos į kitą žuvys brutaliai velkamos paskui katerį ar valtį. Po kelių tokių perplaukimų jos gerokai nusilpsta. Jei žuvis ir išlieka gyva, tai nebėra jokios prasmės ją paleisti, nes garantijos, kad ji išgyvens niekas neduos.
 |
| Tokį vaizdą dažnai galima pamatyti prie mūsų vandenų – žuvis kepa saulėje |
Vienintelis tinkamas variantas – speciali įranga, kurią naudoja daugelio už mus turtingesnių šalių spiningininkai. Beje, tokia katerio įranga, tausojanti žuvis, būtina, jei nori dalyvauti tarptaudinėse varžybose. Pas mus, matyt, taip pat reikėtų įvesti tokį reikalavimą, kad per varžybas sugautas žuvis po svėrimo galima būtų paleisti atgal į vandens telkinį. Kas toji speciali įranga?
Tai uždengiamos talpos, kuriose vanduo nuolat keičiamas arba atšaldomas ir prisotinamas deguonies. Lygiai taip pat žuvys išlaikomos gyvos prekybos centruose įrengtuose akvariumuose. Motorlaiviuose tokios talpos būna įtaisytos į korpusą laivo gale arba viduryje, turi dangčius, kad žuvų nekepintų saulės spinduliai. Tad praktiškai jos ten būna absoliučiai saugios.
Lemiamas – skiaurės ilgis
Turbūt daugeliui yra tekę matyti, kaip per varžybas meškerioja plūdinio meškeriojimo meistrai. Jie naudoja specialias platformas. Leidžiančias pristaikyti prie bet kokio kranto reljefo ir įsirengti patogią meškeriojimo vietą. Tokios vietos įrangos dalis – tinklinė skaurė laimikiui laikyti. Dažnai ne tik neišmanantys meškeriojimo asmenys, bet ir primityvokį meškeriotojai stebisi, kam reikalingos tokios ilgos skiaurės, siekiančios net šešis metrus?
Taikios žuvys, kurios dažniausiai gaudomos nuo kranto, leidžiamos į tas specialias skiaures. Tai – tinkliniai maišai, į kuriuos įstatyti metaliniai arba plastiko žiedai, kad tinklas nesusiglaustų. Todėl skiaurėje žuvys gali plaukioti laisvai. Skiaurės ilgis turi būti ne mažesnis kaip 2 m, tačiau toks tiks tik tada, kai meškeriojama iš valties ir skiaurė nugramzdinama į gelmė nuo borto vertikaliai.
Kad laimikis išliktų gyvybingas ir sveikas, meškeriojant nuo kranto reikia naudoti dvigubai ilgesnę skiaurę – nuo 3,5 iki 4,5 m. Jei skiaurė bus ilgesnė, tik į naudą.
Žuvų būriui reikia daugiau erdvės, bet svarbiausia, kad skiaurės galą, kuriame susitelkia daugiausia žuvies, reikia nugramzdinti mažiausiai į 1 m gelmę. Ten vandens temperatūra yra tokia, kurioje gelmėje sugautos žuvys nepatirs šiluminio šoko.
Švelnus tinklelis
Skiaurę reikia parinkti tokią, kurios tinklas yra be mazgų, žeidžiančių prie jo prisiliečiančių žuvų žvynus dengiančią gleivinę. Antra, tinklas turi būti numegztas iš švelnių siūlų, kaproniniai tinkleliai netinka. Tinklelis turi būti pakankamai tankus, kad pro jį prasimuštų kuo mažiau tiesioginių saulės spindulių.
Jei skiaurė bus tinkama, jei ją laikysime visą laiką panardintą į reikiamą gylį, laimikį pasvėrus bus galima paleisti gyvą. Beje, ne daugelio meškeriojimo varžybų taisyklėse jau numatoma, kad laimikis turi būti gyvas, o išmatavus ir pavėrus paleidžiamas.
Žinoma, tokių reikalavimų, kaip savaime suprantamų, dažniausiai laikosi sportine žūkle besidomintys meškeriotojai, o praktikoje viskas kur kas labiau komplikuota. Meškeriotojai dažniausiai įsigyja trumpas skiaures todėl, kad jos pigesnės, ir svilina sugautas saulės atkaitoje. Kitaip tariant, sudaro laimikiui tokias pat sąlygas, kokios būna verdant žuvienę, nes vanduo priekrantėje ir paviršiuje būna pernelyg įšilęs.
 |
| Nepalikite skiaurių neišplautų ir neišdžiovintų |
Skiaurės tinklelių kokybei dažnas iš viso neteikia jokios reikšmės. Svarbu, kad akys būtų tokio dydžio, jog pro jas neprasprūstų net aukšlė. Dar prastesnė versija – skiaurės nupintos iš metalinės vielos. Žuvis į tokias skiaurės, kurios, beje, labai ankštos, susižeidžia žvynus. Tad jų, net ir labai norint, paleisti nepatartina. Turbūt, vienintelis metalinių skiaurių panaudojimo variantas – suleisti vėžius, kurių šarvams niekas nebaisu.
Nepamirškite, kad po žūklės bet kokią skiaurę reikia išplauti ir išdžiovinti saulės atokaitoje, kad tinklas nepersisunktų žuvų gleivėmis ir neįmtų skleisti blogą kvapą. Tokia skiaurė tampa netinkama, jei norite laikyti joje laikyti laimikį, kurį po žūklės planuojate paleisti.
Nekolekcionuokite smulkmės
Dažnai meškeriotojai daro vieną klaidą, kiekvieną sugautą žuvį (tame tarpe ir pačias smulkiausias) leidžia į skiaurę, o žūklės pabaigoje ima rūšiuoti, kurios tinkamos vežtis namo, o kurios ne. Paprastai mažos žuvys yra daug lepesnės už suaugusias. Tad šansų, kad paleistos dieną skiaurėje praleidusios žuvelės išgyvens, yra labai nedaug. Tad teisingiausia būtų mailių paleisti iškart, o ne laikyti nelaisvėje. Kartais meškeriotojai smulkias žuvis meta į krepšį, nes po žūklės rengiasi virti žuvienę. Vis dėlto ir žuvienei geriau tinka ne smulkmė, o vidutinės ir stambios žuvys.
