Visi 15min.lt straipsniai apie žūklę
Užžėlusiuose vandens telkiniuose, t.y. nedideliuose ir palyginti negiliuose ežeruose bei mažiausiai prieš dešimtį metų valytuose ar kitaip atnaujintuose tvenkiniuose, kurie dažniausia plyti pievose, glaudžiasi prie alksnynų, rasti ne tik tinkamą, bet ir patogią vietą žūklei beveik neįmanoma. Todėl protingiausia pirmenybę teikti tokioms vietoms, kuriose galima tikėtis aptikti stambių žuvų. Paprastai tokiuose vandens telkiniuose žvejojami karosai, o dalyje jų yra ir smagių lynų. Žinoma, pastarieji kimba rečiau, o juos privilioti sunkiau nei karosus. Bet ir stambių karosų, kurie yra geidžiamiausias laikimis, rimto meškeriotojo akimis, žūklė – ne lengvas pasivaikščiojimas prie tvenkinio su kėdute, kibirėliu ir meškere rankose. Stambių karosų žūklei reikia rimtai pasirengti ir apgalvoti jos strategiją bei taktiką.
Žūklės strategija – įrankio pasirinkimas, bet šiuo atveju tai – lengviausias dalykas, nes užželiančiuose vandens telkiniuose panaudoti dugninę, kuria galima pasiekti toli nuo kranto besibūriuojančias žuvis, nėra jokių šansų, nes svarelis kartu su masalu prasmenga į dugną apkėtusias vandenžoles ir žuvys užkandžio neranda. Tad tinkamiausias žūklės įrankis – plūdinė meškerė. Šis įrankis leidžia nustatyti masalo grimzlę taip, kad jis pakibtų 1–2 cm atstumu nuo dugno. Būtent tokioje padėtyje masalas stambiems karosams yra patraukliausias. Spėjama, kad palei dugną esantis gardus kąsnis žuvims kelia mažiau įtarimų.
„Akis“ tarp vandenžolių
Antras žūklės užželiančiuose vandens telkiniuose ypatumas – masalas plūdine meškere užmetamas kelis kartus arčiau nei dugnine meškere, o karosų žūklėje naudojamos lengvos plūdės, kurių keliamoji galia – nuo 2 iki 5 g, dar labiau sumažina galimybes toli nuo kranto užmesti masalą. Tad žūklės vieta, į kurią reikės prisivilioti karosus, dažniausiai yra per 5-8 m nuo
 |
| 15min.lt skaitytojo nuotr./Žūklei geriausia pasirinkti už 5-10 m nuo kranto plytintį atviro vandens plotą. |
kranto. Rečiau – per 10–15 m. Pastarosios žūklavietės – tinkamiausios, nes kuo toliau nuo žvejo kimbančios žuvys, tuo ilgiau jų būrys nepajunta įtarimo ir ilgiau neplaukia šalin iš žūklavietės.
Tinkamiausia vieta užmesti masalą – vadinamoji „akis“ tarp vandenžolių. Kitaip tariant, tai plotas, kurio paviršiuje neplūduriuoja nuo dugno besistiebiančių vandens augalų viršūnės ar lapai. Jei tokios „akies“ tinkamu atstumu nuo kranto aptikti nepavyksta, tenka ją susikurti. Nori nenori, tačiau reikės bristi į vandenį ir išpjauti vandenžoles. Stambūs karosai mėgsta gilesnes ežero ar tvenkinio vietas, bet jų užželiančiuose vandens telkiniuose netoli nuo kranto nėra daug. Todėl visiškai pakaks jei pasirinktoje vietoje gelmė sieks 50–70 cm.
Įrankio korekcijos
Prieš žūklę reikia patikrinti žūklės įrankius arba pakoreguoti jų įrangą taip, kad geriausiai atitiktų žūklės sąlygas. Pirma, reikia atsisakyti ryškiai nudažytų plūdžių – tinkamiausios tamsiai mėlynos arba juodos, ištįsusio lašo arba ovalo formos. Tokiai žūklei nenaudojamos vadinamosios slankiosios plūdės, nes jos yra masyvesnės, su ilgesnėmis antenos, užmetamos garsiau pliumpsi, o tai reiškia, kad prie jauko nedidelėje gelmėje besibūriuojančias žuvis baidys nereikalingas triukšmas. Kita vertus, slankiosios plūdės tokiose žūklės sąlygose prasčiau signalizuoja apie kibimą nei klasikinės.
Masalą nugramzdinti naudojami tik pasendinti, t.y. pajuodę švino šrateliai. Geriausia, kad prie valo būtų tvirtinamas vienas šratelis, tačiau jis labai krinta į akis dėl savo stambumo. Ir žuvys jo baidosi. Todėl geriausia versija - du didesni ir vienas mažesnis šratelis (visi kartu jie yra Tokio sobrio, kaip vienas didelis gramzdukas). Mažiausias svarelis tvirtinamas 15–20 cm atstumu nuo plūdės.
Kabliukas – tinkamiausias tokio dydžio, kad jo išlinkis būrų ne didesnis už kukurūzo grūdo, o valą reikia rinktis pagal aplinkybes: jei vanduo skaidrus, valas turi būti kuo mažiau pastebimas, t.y. 0,10–0,12 mm skersmens.
Aromatai ir jaukas
Kai žūklės vieta parinkta ir paruošta, o įrankiai – kovinėje parengtyje, lieka smulkmena – prisivilioti karosus ir parinkti masalą, kuris labiausiai tiktų stambiems karosams vilioti. Logiškai galvojant didesnį kąsnį apžioja didesnė žuvis. Tad masalas turi būti pakankamai didelis. Galima rinktis didelį slieką, bet tiek jį, tiek sliekelį apninka būrys įvairiausio dydžio karosų. Dideli plačiašoniai tokios konkurencijos vengia. Jie elgiasi kaip aristokratai – renkasi tuos masalus, kurie yra specialiai jiems skirti. Ką galima pasiūlyti stambiam karosui? Šimtą kartu patikrinta, kad geriausias ir kiekvienam žvejui prieinamiausias masalas – konservuotas ir saldžiame pavilge išmirkytas kukurūzo grūdas. Jei versi po vieną grūdą, ant kabliuko geluonies patartina pasmeigti musės lervą. Gundyti pačius stambiausius, t.y. 2 ir daugiau kg siekiančius egzempliorius, geriausiai tinka kukurūzų grūdų (3-4 vnt.) vėrinukas.
Štai pagaliau pasiekėme tą etapą, kai reikia prisivilioti į numatytą „akį“ karosus. Vienas būdas – savaitę ar dvi jaukinti juos saulėgražų išspaudomis, kurios rytais ir vakarais beriamos į „akį“. Ilgainiui čia reguliariai pradės lankytis stambūs karosai, kuriems pasirodžius smulkmė pasitraukia į šalį per pagarbų atstumą. Deja, dažniausiai tokią galimybę ilgai jaukinti žuvis meškeriotojai turi tik per atostogas, bet atvykęs prie vandens telkinio savaitgaliui žvejys turi ieškoti būdų, kurie leidžia žuvis prisivilioti per tą patį vakarą ar rytą, na, o tam tikroje situacijoje – per kelias valandas.
Palanki situacija – lietingas, bet šiltas oras (per 22 laipsnius). Jei tai vakaras, visai neblogai, kad jis būtų tvankus ir be vėjo. Tokiu oru karosai paprastai gana aktyviai plauko po vandens telkinį ir jusliai reaguoja į vandenyje sklindančius aromatus. Jei oras giedras, tikintis rezultato, reiktų karosus viliojantį jauką nedidelėmis porcijomis suberti į „akį“ per 4 kartus. Jauko kiekis – 1,5–2 kg. Tad kas pusvalandį reiktų suberti po 0,5 kg. Dar viena sąlyga - jaukas turi būti birus ir puikiai sklisti vandenyje. Toks jaukas sudrumsčia „akyje“ vandenį, o atsiradęs debesėlis kaip magnetas traukia karosus bei lynus.
Deja, kad ir kokios smalsios yra žuvys, tačiau, neradusios kažko esminio, jos pasitrauks iš debesėlio zonos. Išlaikyti jas padeda trys dalykai – smulkios dalelės, pvz. traiškytų grūdų, pakibusios vandenyje, nes žuvys jas ilgai rankioja po gabalėlį. Antras – kukurūzų grūdų pabiros ant dugno žolijos. Todėl reikia į kilogramą jauko įmaišyti trijų konservuotų kukurūzų skardinių turinį. Na, o trečias dalykas – aromatai, kurie karosus prie jauko sukviečia iš toli ir kurie verčia juos nesitraukti nuo aromatų šaltinio.
Nuomonių, kokie aromatai karosams – labiausiai patinka, daug, tačiau kiekvienas žvejys turi savo receptą. Aš pasitikiu dviem priedais, skleidžiančiais karosus viliojantį aromatą - tai kalendra ir cinamonas. Tiksliau šių dviejų natūralių medžiagų mišinys (70:30 proc.). Labai svarbu priedą įmaišyti į sausą jauko mišinį prieš drėkinimą. Kai vanduo vėsus, veiksmingas priedas – dešimt procentų sauso medaus miltelių. Na, o jauko turinį kiekvienas žvejys gali susidėlioti pagal savo išmonę arba naudoti vieną liaudišką versiją, kuri puikiai tinka užžėlusiuose vandens telkiniuose.
Karosų jauko receptas*
2 kg malto įvairų grūdų mišinio (avižos, rugiai, kviečiai, žirniai);
400 g juodos duonos minkštimo, pertrinto per sietelį;
200 g miltų;
100 g grubiai sumaltų avižų dribsnių;
4-5 riekės džiovinto ir rupiai sumalto pyrago (galima batono);
*Naudojamas Kretuono ežero apylinkių meškeriotojų (į šį jauką dedu dvi skardines pigiausių saldžių konservuotų kukurūzų ir įmaišau šiek tiek cinamono bei 3-4 šaukštelius smulkiai maltos kalendros).
