Todėl neatsitiktinai karpių meškeriotojų turnyrai trunka kaip viduramžių riterių varžytuvės – po savaitę. Mat karpius prisivilioti pavyksta ne iš karto, o po paros ar net ilgesnio laiko tarpo. Nevaržybinėse situacijose, kai norima sumeškerioti trofėjinį egzempliorių, būna, kad lemiamai dvikovai rengiamasi porą savaičių. Visą tą laiką karpių meškeriotojas važinėja į pasirinktą vietą ir dosniai bombarduoja vandenį masaliniais kukuliais, kad vietiniai karpiai įjunktų lankytis ten, kur bus užmestas masalas.
Nevienodos galimybės
Tačiau karpius meškerioja ne tik profesionalai, bet ir paprasti mirtingieji, kurie tokių galimybių neturi. Išvykai prie vandens dauguma mūsų gali skirti dieną, o tokiais atvejais masalinių kukulių panaudojimas nebus veiksmingas. Greičiau tai laimės dalykas. Kad ir kaip tikėtume kukulių patrauklumu, tačiau karpiai mano kitaip ir nesusigundo jais kaip ešerys slieku, kai tik išvysta panosėje besirangančią apetitišką kirmėlę. Trumpai tariant, ką daryti meškeriotojui, kuris sumanė pameškerioti kokiame nors tvenkinyje vidutiniokų karpių ir nori juos žūt būt prisivilioti?
Vienas tokių būdų – masyvi „Method“ šėryklė, kurią galima aplipdyti puskilogramiu jauko, užmaskuoti jame masalą ir užmetus šią masę laukti, kol jauką nuo šėryklės belaupantis karpis aptiks ir, svarbiausia, nurys masalą. Toks metodas neblogas, tačiau ir šiuo atveju gali tekti ilgai, o gal ir bergždžiai laukti. Todėl nepretenduojančiam į rekordinį trofėjų, bet norinčiam tiesiog sumeškerioti karpį priimtinesnė kita versija.
Apeliacija į uoslę ir regą
Be reikalo manoma, kad karpiai pirmenybę teikia stambiam kąsniui. Po tvenkinį šniukštinėjantis karpis rankioja viską iš eilės – smulkius moliuskus, lervas, grūdelius, todėl jis tikrai nepraplauks ant dugno pro šalį nuo aptiktų pabirų. Kad karpis greičiau pamatytų jauką, lenkų meškeriotojai sugalvojo jį dažyti... raudonai. Tokia jauko spalva pasirodė karpiams patraukli. Antra, karpis turi puikią uoslę, kurią galima sėkmingai pasitelkti į pagalbą, kad storašonis greičiau aptiktų tas pabiras, o tiksliau jauko dėmę.
Jaukas užmestas šėrykle ar tiesiog jauko rutuliai – puikus prievilas per trumpą laiką prisivilioti karpius. Puikiausias įrodymas – paskutinio turnyro „Kur tu, karpi? praktika. Daugelis jo dalyvių, tame tarpe ir prizininkai naudojo birius arba granuliuotus jaukus, kurie suveikia greitai. Svarbu, kad jaukas skleistų patrauklų aromatą. Karpius vilioja daugelis aromatų, bet ypač jų uoslę „kutena“ medaus, vaisių, uogų aromatai. Šiltame vandenyje jie sklinda greitai ir karpiai netrunka sureaguoti.Kai jie priartėja prie jauko, reikia, kad įsijungtų „antrasis ešelonas“. Tai – poskonis, kurį suteikia kažkoks natūralus papildas. Praktikoje labai gerai veikia kanapių tyrė, įmaišyta į jauką.
Kanapės išmirkomos, išverdamos ir plaktuvu paverčiamos tyre. Įmaišyta į jauką ji suteikia jam poskonį, kuris išvilioja visas be išimties žuvis. Antra, vizualiniai efektai. Orientuodamiesi į kvapą, karpiai greičiau aptinka jauką, kai už jo plauko „debesėlis“. Ten, kur kažkas drumsčiasi, kažkas vyksta, todėl karpis niekada nepraplauks pro debesėlį nepasidomėjęs jo kilme. Debesėlį galima suformuoti, įmaišius į jauką porą saujų kokoso ar sauso pieno miltelių, kurie raudoname jauke atitinkamai nusidažo ir vandenyje ima tirpti, skleisdami raudoną šleifą.
Rupus jaukas
Aromatas – subtilus dalykas, todėl atkreipkite dėmesį, kad paprastai gamintojai jauko mišinį pagardina vienu kuriuo nors skoniu, o ne jų puokšte. Paprastai šio aromato visai pakanka. Žinoma, jį galima šiek tiek sustiprinti, tačiau tai reikia daryti atsargiai, o, jei naudojate profesionalų jauką, tokį kaip naujasis raudonos spalvos „Samet Carp“, aromatiniai priedai nebūtini. Tada geriau pagardinti masalą (pamirkyti sirupe), kad sustiprėtų jo skleidžiamas aromatas ir išskirtų gardų kąsnį iš kitų.
Ne vieną sezoną bandžiau įvairius jaukus ir tyriau, kuo jie skiriasi, kol supratau, kur slypi gero karpių jauko esmė. Tai atskleisti man padėjo tas pats raudonas jaukas, kuris yra labai grūdėtas. Ne paslaptis, kad bet kokio kokybiško jauko pagrindą sudaro viena dalis maltų džiūvėsių ir viena dalis malto biskvito. Tuo jis niekuo nesiskiria nuo kitų jaukų, tačiau kita pusė jauko mišinį sudarančių komponentų sumalta labai rupiai. Greičiau ne sumalta, o sutraiškyta. Sunku plika akimi nustatyti kokie tai produktai, nes aiškiai matyti tik kukurūzų trupiniai, tačiau galima spėti, kad tarp rupinių – įvairūs grūdai, žemės riešutai, o svarbiausia, kad būtent tos stambios dalelės „užkabina“ karpius ir jie stropiai jas rankioja. Mano nuomone, karpiams skirtą jauką visada pravartu pagardinti sauja kita rupėsių, nes jų niekada nebus per daug.
Jauką karpiai šlamščia labai greitai. Mano pažįstamo nardytojo, kuriam teko tai matyti savo akimis, teigimu, karpiai šluote nušluoja plotelį dugno per kelias minutes, nors ten gali būti išbertas ir kilogramas jauko. Todėl į jauką reikia įmaišyti kuo daugiau balasto. Toks pakankamai maistingas balastas – granulės. Jas į jauką reikia įmaišyti sausas. Tegu tirpsta ant dugno. Proporcija – keli šimtai gramų granulių į vieną kilogramą jauko. Neblogą jauko receptą nusižiūrėjau šią vasarą meškeriodamas Vygrių apylinkėse iš vietinių meškeriotojų: jis susideda 0,8 kg granulių, 500 g traiškytų kukurūzų, 100 g traiškytų žemės riešutų, 2 skardinių kukurūzų, 400 g avižų arba kviečių dribsnių,2 kg raudono jauko „Samet Carp“, 100 sausų medaus miltelių, 200 g kokoso miltų ir 200 g rupiai sumaltų džiūvėsių.
