Masalas po kateriu
Kai bangos kiek aprimsta ir katerio denis nebeslidinėja po kojomis, užmetame masalus, skirtus vilioti strimėlėms. Blizgių masalėlių virtinė, tempiama dvidešimtgraminio kiaušinio formos svarelio, per kelias sekundes pasiekia dugną. Masalus, kaip ir kitų katerių ekipažai, gramzdiname vertikaliai, tad jie atsiduria praktiškai po laivu. Meškeriojimo taktika tokia: svareliui stuktelėjus į dugną, meškerykočiu staigiai mostelima į viršų, kad virtinė pakiltų porą metrų ir vėl imtų grimzti. Tuo momentu masalai blyksi ir vibruoja.
Vienas mostas, antras, tačiau laukiamo efekto nėra. Teoriškai, jei strimėlių tuntas sukinėjasi, ieškodamas maisto šalia katerio, žvitrios ir greitos kaip žaibas žuvys netrunka pastebėti masalus ir ima juos „ragauti“. Kadangi būryje plaukiojančioms žuvims nėra kada snausti ir reikia stverti grobį, kol jo nepačiupo gentainės, strimėlės tai daro labai veržliai ir pasikerta pačios. Meškeriotojas tik fiksuoja kibimus ir, kai suskaičiuoja tris, dėl viso pikto nestipriai pakerta, o tada ima greitai sukti ritės rankenėlę, kad pašėlusiai spurdančios žuvys neišlaisvintų žiomenis pervėrusio kabliuko.
Šį kartą strimėlės neskuba prie masalų arba joms netinka klasikinė meškeriojimo taktika, mano meškerykočio viršūnėlė virpteli vos porą kartų, kai gelmėje kažkas grybšteli masalą, tačiau žuvys nepasikerta. Per ketvirtį valandos pavyksta ištraukti vos keturias smulkias strimėles ir kelis bretlingius. Akvaizdu, jog reikia keisti taktiką.
Stintos gabalėlis ant kabliuko
Prisimename vieno klaipėdiečio meškeriotojo patarimą, jog strimėles kartais sėkmingai galima vilioti stintų gaudymui po ledu skirtas blizgias avižėles. Jų virtinėje paprastai – keturi ryškiaspalviai masalai, tačiau, kad avižėlių patrauklumas būtų didesnis, patartina užverti ant kabliukų nedidelius gabalėlius žuvienos. Jos kvapas taip pat turi reikšmę – aitri žuviena strimėles vilioja veiksmingiau, o stipriausią aromatą skleidžia būtent stintos žuviena. Mūsų palydovas šioje išvykoje – patyręs žvejys, todėl jis dėl visa ko parūpino kelias stintas ir pora šimtų gramų bretlingių.
Kai prie pagrindinio valo prisegta virtinė su raudonomis, žaliomis, auksaspalvėmis ir geltonomis avižėlėmis, veriu ant jų kabliukų stintienos kubelius ir nugramzdinu masalus į gelmę. Šį kartą strimėlės reaguoja aktyviau. Pora mostelėjimų meškerykočiu ir juntu, kaip kažkas energingai stveria masalą. Paskui dar kartą. Meškerykotis pastebimai pasunkėja. Energingai suku ritės rankenėlę, kol paviršiuje pasirodo pirmoji avižėlė, o po ja gelmėje blyksteli sidabrinis atšvaitas. Užkibusi strimėlė gerokai stambesnė už ankstesnes. Bet ji užkibo ne viena – raudoną avižėlę stvėrė dar viena pašėlusiai spurdanti sidabražvynė.
 |
| Avižėlės stintoms vilioti puikiausi tiko gaudyti strimėles |
Kitų dviejų avižėlių kabliukai taip pat nuogi, matyt, strimėlės nugnaibė stintieną, traukiant užkibusias žuvis. Nuo gulinčios ant pjaustymo lentelės stintos atrėžiu dar keturis gabalėlius ir veriu ant kabliukų. Be pjaustymo lentos ir aštraus peiliuko leistis į tokį reisą – paprasčiausiai neapdairu, nes atsipjauti žuvies porciją, pasidėjus stintą ant delno praktiškai neįmanoma. Kiekvienas meškeriotojas privalo po ranka ranka turėti pjaustymo lentelę, o kišenėje – ilgoka virvute prie diržo pritvirtintą peiliuką. Kai turi po ranka reikiamus įnagius, masalus užverti užtrunka vos minutę.
Vėl gramzdinu virtinę į gelmę. Šį kartą meškerykotis energingai linktelėjo iškart, kai masalų virtinė pasiekė priedugnę, tačiau daugiau kibimų nejuntu ir nutariu traukti užkibusią žuvį. Kai masalai pasiekė vidurį vandens, staiga kažkas energingai stveria masalą sykį, antrą, tačiau pasikerta tik viena žuvis. Vėl dvi strimėlės. Panašus rezultatas ir pas kitus ekipažo narius. Per pusvalandį sugauname po porą tuzinų strimėlių, tačiau mūsų palydovas sako, jog kibimas prastas.
Svarelio masė
Patyrusio žvejo nuomonės reikia paisyti, tuo labiau, kad įvairių minčių kelia tai, jog strimėlės gana aktyviai stveria masalus, kai iš gelmės trauki užkibusį laimikį. Gal pabandyti šiek tiek modifikuoti meškerės montažą? Variantai du – padidinti masalų skaičių, kad virtinė „užgriebtų“ didesnę gelmės atkarpą, arba atsisakyti masyvaus svarelio, kad masalai lėčiau grimztų. Antrą variantą galima įgyvendinti greičiau. Nusegu svarelį, keičiu jį trečdaliu lengvesniu ir vėl užmetu masalus.
Pokyčiai pasiteisina – iškart užkimba dvi strimėlės. Ir akivaizdžiai mažesnėje gelmėje. Tai pakiša dar vieną mintį, kurią palaiko mūsų palydovas. Tad dabar masalus ne gramzdinu ties katerio bortu, o stipriu mostu užmetu į plūstančią iš uosto vartų tėkmę. Kai virtinė grims, masalai atsidurs tiesiai ant ribos, kur susiduria tykus Baltijos vanduo ir į jį įsiveržianti marių srovė. Dabar atrodo, kad velkami lengvo svarelio, masalai grimzta labai lėtai ir ilgai niekas nevyksta, tačiau staiga meškerykotį tikra to žodžio prasme supurto serija kibimų, po kurių meškerė apsunksta taip, jog atrodo, kad užkibo penkiakilograminė menkė.
Šį kartą ritės rankenėlę reikia sukti įsiręžus. Netrukus paviršiuje sublyksi iškart keturios pašėlusiai spurdančios strimėlės. Nusegu jas nuo kabliukų ir dedu į kibirėlį, o akies kraštu matau, kad pakartoję mano manevrą, kolegos taip pat sujunda. Strimėlės byrėte byra į kibirėlius. Kimba iškart po tris keturias žuvis. Po pusvalandžio tenka baigti žūklę, nes oras šiltas, o strimėlės – trapios. Jei meškeriosi ilgai, laimikis sušus. Kita vertus, reikia jausti saiką, nes visada reikia prisiminti, kad sugautą laimikį reikės išdoroti, o tai nėra taip smagu, kaip meškerioti. Keliame inkarą. Nuotaika – puiki. Ar gali būti kitaip, jei radome būdą, kaip suvilioti stambias strimėles.
 |
| Meškeriojančius prie jūros vartų nuolat inspektuoja žvejybos kontrolės laivas „Tobis“ |
