Kiekvienos žuvų rūšies nerštas savitas, o kad jis įvyktų vanduo turi būti reikiamos temperatūros, jame turi būti ištirpę pakankamai deguonies, be to, nerštas neprasideda, jei vandens lygis – netinkamas, o dienos trukmė dar nepasiekė reikiamo ilgio. Nerštas taip pat neįmanomas, kai patinas ar patelė neturi partnerio. Jei visos šios neegzistuoja vienu metu ir vienoje vietoje, tai nerštas neįvyksta. Ką tokiu atveju daro neišneršusios žuvys. Ichtiologai sako, kad ikrai sunyksta arba, mokslininkų terminais kalbant, rezorbuojasi, o žuvų populiacija praranda vieną kartą, kurios netektis vėliau gali labai skaudžiai atsiliepti rūšies ištekliams. Mokslininkai teigia, kad labai baimintis nereikia, nes tokie atvejai reti ir visų rūšių žuvys, gyvenančios mūsų krašto vandenyse vidutiniškai neršia kartą per metus. Gaila tik, kad dėl pernelyg intensyvios verslinės žvejybos daugeliui žuvų tas kartas būna pirmas ir vienintelis. Tad vos kelios žuvys iš šimto neršia du, maksimum – tris kartus. Be to, ilgaamžės žuvys – lydekos, karpiai, sykai, eršketai bei kitos kaip ir žmonės sensta, o su amžiumi jų lytinių organų veikla silpsta.
Neprisiviliosi – nenerši
Ne tik žmogus bei kiti šiltakraujai gyvūnai, bet ir žuvys stengiasi suvilioti partnerį. Jos tai daro, skleisdamos specialias chemines medžiagas – feromonus, kurias atpažįsta priešingos lyties atstovai, o kitos žuvys apie pasirengimą pratęsti giminę signalizuoja specialiomis pozomis, judesiais bei „vestuviniai apdarais“ – pakinta ir tampa krintanti į akis žuvų kūno spalva, lašišažuvių patinams apatinis žandikaulis užsiriečia kaip kablys, o yra ir tokių žuvų, kaip dyglės, kurios partnerį vilioja statydamos neršto lizdą.
Skirtingų rūšių žuvys neršia nevienodai – vienos pirmu bandymu išleidžia visus ikrus. Kartais šis veiksmas trunka kelias minutes, kartais – kelias valandas, o kartais – kelias dienas. Tokiu stiliumi neršia lydekos, ešeriai, sykai, seliavos, strepečiai bei kuojos. Tačiau daugelis žuvų ikrus išleidžia ir apvaisina porcijomis. Tokiu ritmu neršia lynai, karosai, pūgžliai, ūsoriai, ožkos, silkės. Jų nerštas trunka nuo kelių dienų iki 3-4 savaičių. Beje, tos pačios rūšies žuvys, pakliuvusios į kitą geografinę platumą su kitu klimatu, gali keisti neršto stilių – vietoj porcijinio išneršti vienu kartu. Klasikinis tokios elgsenos pavyzdys – karšio metamorfozės. Karšis pietų platumose neršia porcijomis, o šiauriau ikrus išleidžia vienu prisėdimu. Mokslininkų nuomone, nerštas gali išsitempti dėl mėnulio fazių kaitos, o taip pat todėl, kad daugelis „porcijinių“ žuvų neršia ne visos iškart, o paeiliui: iš pradžių vyriausios, o paskui palaipsniui vis jaunesnės.
Kokių būna ikrų
Biologiniu požiūriu ikrai – tai žuvų kiaušiniai. Tiesa, jie palyginti su vištos kiaušiniu – nedideli, tačiau didžiąją ikrelio dalį sudaro trynys. Ikrelį gaubia du apvalkalai, kuriuose yra mikroskopinė kiaurymė. Per ją į vidų patenka spermatozoidai. Jei vanduo užterštas, mikrokiaurymė užsiveria ir ikrelis neapvaisinamas. Jei situacija nepagerėja, žuvys užterštame vandens telkinyje neneršia ir gali išnykti. Mokslininkai pastebi, kad per pastaruosius 30 metų labai sumažėjo ikrelių vaisingumas – net 50-60 proc. ikrų būna bergždi arba žūsta. Šis faktas verčia daug rimčiau pažvelgti į žuvų meškeriojimo neršto metu draudimus – žuvims reikia sudaryti sąlygas išneršti netrikdomoms. Nerimauti verčia ir tai, kad dėl žmogaus veiklos nuolat mažėja nerštaviečių plotai.
Migracijos į nerštavietes
Vienos žuvys neršia pavasarį-vasarą, o kitos – rudenį-žiemą. Tačiau tiek vienų, tiek kitų ikreliai subresta ir iš jų išsirita lervutės pačiu palankiausiu metu – kai pavasarį pradeda intensyviai vystytis planktonas ir bentosas, kuris tampa pagrindiniu jauniklių žuvų maistu. Daug žuvų rūšių neršia vos ne ten pat, kur praleidžia visus metus, o kitos keliauja tūkstančius kilometrų, kad suskubtų į nerštavietes. Pastarosios žuvys – daugiausiai praeivės, gyvenančios jūroje, o neršti kylančios į upes. Tai – lašišos, šlakiai, sykai.
Išimtis – ungurys, kuris neršti leidžiasi į jūrą. Tačiau net tos pačios rūšies praeivių žuvų, pvz.šlakių neršto migracijos labai skiriasi: vieni šlakiai pakyla į upes rudenį ir iškart išneršia, o kiti – pavasarį ir praleidžia upėje metus, maitinasi ir tik kitą sezoną subrandina ikrus ir išneršia.