Be plano – nė iš vietos
Meškeriotojo pusryčiai ilgai netrunka – samtis sočios avižinės košės, puodelis arbatos arba kavos, pora sausainukų sukemšami per ketvirtį valandos, tačiau to laiko visiškai pakanka sudėlioti paskutinius taškus išvakarėse sukonstruotame žūklės plane. „Nord Fish“ centro valgomajame virš stalo, talpinančio šešis asmenis, kabo detalus Andenes uosto prieigų jūrlapis. Tad visa akvatorija prieš akis ir galima planuoti visas galimas versijas.
Kadangi, Sauliaus Pelėdos, kuris meškeriojimo Andenes apylinkėse ypatumus tyrinėja jau antrą sezoną, teigimu, mums sekasi ir trečią dieną iš eilės oras – laivybinis, nutariame tuo pasinaudoti ir plaukti į ruožą, kuris yra kiek toliau ir kur driekiasi 70-200 m gelmėje vingiuojantis dugno šlaitas.
Tiesa, ką tai reiškia toliau? Iki žuvingų vietų Andenes uosto apylinkėse plaukiama vos kelis kilometrus, o didžioji gelmė prasideda pora kilometrų toliau. Tad laiko, reikalingo pasiekti numatytą Norvegų jūros rajoną, skirtumas nežymus.
Mums labai rūpi sugauti purpurinį jūrinį ešerį, pagrįstai laikomą vienu šiaurės delikatesų, o šios žuvys laikosi didelėje gelmėje. Andoy salos apylinkės tarp norvegų meškeriotojų turi puikią reputaciją ir garsėja kaip stambių purpurinių ešerių žūklavietė.
Tad vienas iš kertinių mūsų išvykos tikslų – sugauti išskirtinį jūros ešerio egzempliorių. Ir, nurydami paskutinį rytinio arbatos puodelio, gurkšnį visi nuoširdžiai viliamės, kad mums pasiseks.
Ilgas dreifas
Kad nebūtų sugaišta nė minutė ir nereikėtų meškeriojimo įrankių kas kartą nešti į laivą, nakčiai paliekame juos kajutėje, tad nepraėjus ne pusvalandžiui po pusryčių mūsų kateris išsliuogia pro uosto vartus, aplenkia kelias uolas, kurių vietą per potvynį sunku būtų nuspėti, jei ant jų kuprų nesmygsotų specialūs ženklai, primenantys gatvių apšvietimo stulpus, ir jau esame atviroje jūroje.
Jūrlapis išstudijuotas išvakarėse, tad reikiamą tašką pasiekiame taip pat labai greitai. Echolotas rodo beveik šimtmerinę gelmę. Čia meškerojant prireiks ričių, talpinančių nemažiau kaip 300 m valo. Anksčiau meškeriotojams tekdavo įsigyti rites, kurių gabaritai šiuolaikinį meškeriotoją stebina, tačiau čia nieko nuostabaus – meškeriotojai naudodavo vienagyslį valą, o dabar jūrinėje žūklėje dabar naudojamas pintas valas, atlaikantis žymiai didesnes apkrovas nei vienagyslis.
Pavyzdžiui, jei pintas 0,24 mm valas atlaiko maždaug 30 kg apkrovą, tai tokio pat tvirtumo yra beveik trigubai storesnis 0,60 mm vienagyslis. Tad anksčiau ritės turėjo būti trigubai talpesnės.
 |
| Kai leidžiamasi meškerioti į giliavandenį ruožą, reikia pasirūpinti meškerėmis, kurių ritės talpintų mažiausiai 300 m valo |
Be to, tekdavo naudoti ir sunkesnius masalus, nes, kuo storesnis valas, tuo didesnį vandens pasipriešinimą jis patiria. O tai reiškia, kad masalas dreifo metu greičiau atsiplėšia nuo dugno ir ima kilti link paviršiaus. Dabar, norint meškerioti 100 – 200 m gelmėje nevėjuotu oru, visiškai pakanka 300 – 350 g pilkerio, o kai pučia vėjukas ir dreifas – greitesnis, pakaks 400 -450 g masalo.
Šiandien bangavimas nedidelis, vandens paviršių šiaušia taikūs raibuliai, o kateris tai pakyla, tai leidžiasi slysdamas nuo vilnių, kurios atlinguoja iš atviro vandenyno, kuprų. Žodžiu, sąlygos idealios. Tačiau dabar lieka paskutinė smulkmena – nustatyti dreifo kryptį, o ji, beje, ne visada priklauso nuo vėjo krypties.
Atviroje jūroje juntamos stiprios tėkmės, tad dažnai vėjas pučia į vieną pusę, o kateris dreifuoja į kitą. Šį kartą mums pasiseka, nors dreifo kryptis su vėjo kryptimi nesutampa, tačiau tėkmė mus neša reikiama kryptimi ir tai reiškia, kad dreifo marštutas beveik sutampa su povandeninio šlaito kontūru. Tad mūsų laukia ilgas dreifas. Ne trumpesnis kaip penkių kilometrų.
Reti kibimai
Kai variklis išjungiamas ir kateris ima dreifuoti, aplink laivą ant vandens paviršiaus sutupia dešimtys kirų, albakorų ir kitų jūros paukščių, kurie kantriai laukia, kol į jūrą iškris koks kąsnelis. Bet dabar mums tai mažai rūpi, nes ričių būgneliai zvimbia kaip pašėlę, kai masalai grimzta į didelę gelmę.
Štai pilkeris stukteli į gruntą, tada reikia šiek tiek pavynioti valą, kad masalas plauktų kiek aukščiau dugno, nes tokiose vietose – daug klastingų kliuvinių, jei pilkeris įstrigs, teks jį lupti su jėga, o tai visada – tikimybė prarasti dalį brangaus pinto valo. Be to, esmė – ne kainoje, o tame, kad teks pridurti galą kito valo, o toks sudurtinis produktas – ne toks patikimas, kaip vientisas valas.
 |
| Didelėje gelmėje purpurinius ešerius dažnai veiksmingai vilioja švytinčios galvakojų moliuskų imitacijos |
Kol pilkeriai imitavo į maždaug 90-100 metrų gelmę nuklydusias silkes, pasitaikydavo vienas kitas kibimas. Dažniausiai godus ir ryžtingas, todėl žuvys praktiškai kiekvieną syk pasikirsdavo pačios, o tada tekdavo jas pumpuoti iš gelmės ir gaišti laiką. Dažniausiai pasitaikydavo 5-6 kg menkės.
Kai gelmė padidėjo iki pusantro šimto metrų, ir tie reti kibimai visiškai liovėsi. Atrodė, kad masalai vartaliojasi vakuume, o tai šiaurės platumų vandenyse paprasčiausiai neįprasta. Jei ties kuria nors perspektyvia vieta – sėkliumi, šlaitu – nėra trofėjinių laimikių, tai čia visada patruliuoja įvairių rūšių menkės, o blogiausiu atveju – vėgėlės, kurių visi meškeriotojai labai nemėgsta, nes šios verpstės formos pūstašonės, kol ją ištrauki, suvynioja ant savęs pusšimtį metrų valo. Vienas vargas tą raizgalynę išpainioti.
 |
Žodžiu, dreifas tęsiasi, nuplaukėmė mažiau kaip pusę numatyto maršruto, o kibimas – nulis. Masalai vis dar vakuume. Nejaugi purpuriniai ešeriai nesilaiko ties šiuo šlaitu, kuris tiesiog idealiai tinka jų buveinėms?
Nudreifuojame dar maždaug kilometrą. „Lucky Fisherman“ ekipažą pradeda apnikti anaiptol ne optimistiškos dvejonės, kad pasirinkome netinkamą vietą ir diena bus prarasta, kai vos ne visus meškerykočius supurto smūgių kruša. Bet patikimai užkimba tik viena žuvis. Gelmė šioje vietoje beveik 200 metrų, tad, kol laimikis ištraukiamas, praeina 3-4 minutės. Tai iš tiesų, stambus purpurinis ešerys.
Vadinasi, vis dėlto buvome pataikę atplukdyti masalus tiesiai į būrį. Tad tikimės, kad šiame gelmių pakriaušyje patruliuos dar vienas pasišiaušusių kaip ežiai dygliai ešerių tuntas, tačiau praeina valanda, pusantros, katerį tėkmė atneša iki taško, už kurio prasideda į puskilometrinę gelmę krentantis šlaitas, o mūsų viltys neišsipildo. Vienam dreifui sugaištas pusdienis, todėl po pietų, kaip buvome numatę, nutariame jo nebekartoti.
